Vilniaus vaivada ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Kristupas Radvila (1575–1640 m.) Vyžuonose buvo palaidotas praėjus keturiems mėnesiams po jo mirties. Laidotuves aprašęs Jonas Kmita minėjo, oficialiam laidotuvių aktui būdavo ruošiamasi kruopščiai ir ilgai tiek dėl paties ceremonijos sudėtingumo, tiek ir dėl svečių gausos. Visa tai turėdavo pabrėžti šeimos galią, užimamą vietą visuomenėje. Laidotuvių ceremonija buvo tikrai įspūdinga: joje dalyvavo Biržų kunigaikštystės totorių kazokai, Slucko kunigaikštystės kazokai, vokiečių dragūnų kuopa, rūmų husarai iš viso per 10 000 žirgų. Jis ne tik smulkiai aptarė laidotuvių procesiją, šermenis Svėdasuose, bet aprašė ir nakvynę Bėdžių kaime (jau tais laikais Bėdžiuose buvo nakvynės namai, o dėl šeimininkų grubaus elgesio svečiai net skusdavosi kunigaikščiui, archyvuose yra išlikę raštai lenkų kalba).
Kitas išlikęs Bėdžių kaimo pavadinimo aiškinimas paprastesnis, anuomet caro valiai nepaklususios ir savo senojo tikėjimo neišsižadėjusios kelios rusų giminės buvo ištremtos iš Tėvynės ir apgyvendintos Vyžuonų apylinkėse (dabartiniame Stalnioniškio, Bėdžių, ir jau išnykusiame Duobinių ir kt. kaimuose). Senieji gyventojai mena, jog naujieji kaimynai buvę labai geri žmonės, vaišingi, moterys tvarkingos, gardžią duoną kepusios, tik baisiai „biedni“. Nuolat eidavo „bėdavodami“, nuo to ir kilo kaimo pavadinimas.