Spausdinti
Kategorija: Vietovardžiai

Tai smėlio kalnas-ozas netoli Vyžuonų, suneštas tirpstančių ledynų. Yra keletas aprašytų šio kalno pavadinimo atsiradimo legendų, aprašytų įvairioje literatūroje. Aš pasakysiu tas, kurių nebuvau girdėjęs. Labiausiai tikėtina, kad čia buvo pakarti sukilėliai. Tačiau nežinoma kokiame laikotarpyje tai galėję nutikti. Žinoma dar tai, kad ant šio kalno buvusi pagonių šventykla.
Tais senais laikais, nors jau Lietuvoje buvo krikščionybė, pagonių tikėjimas dar ilgai buvo gyvas. Nors buvo pastatyta bažnyčia, ir visi gyventojai pakrikštyti, žmonės nėjo į ją melstis. Gyventojai vaikščiojo ant kalno (dabar Kartuvių kalnas), kur kažkada buvo jų aukuras, ant kurio stovėjo akmeninė žalčio Vyžo galva. Tada krikščionys sugalvojo tą akmeninę žalčio galvą perkelti į bažnyčią. Tam, kad pagonys eitų į bažnyčią. Tik akmeninė žalčio Vyžo galva buvo padėta rūsyje. Žmonės ir tada dar nėjo į bažnyčią. Vis eidavo į savo vietą ant kalno prie ąžuolo su aukuru. Tik kartą tenai nuėję rado ąžuole pakaruoklį. Tuo metu savižudybė pagonims buvo draudžiama. Jie labai pasibaisėjo tuo dalyku ir pradėjo eiti žalčio Vyžo garbinti į naujai pastatytą bažnyčią. Nuo to laiko kalnas vadinamas Kartuvių kalnu.


Pasakojo Vyžuonų klebonas Petras Tarulis 1981 m. Arklio muziejaus ekspedicijos nariams:
- Ant išorinės bažnyčios sienos yra akmeninė žalčio Vyžo galva. Nuo to žalčio vardo atsirado miestelio pavadinimas. Ši akmeninė žalčio Vyžo galva ilgą laiką buvo bažnyčios rūsyje. Atnešta ji nuo Kartuvių kalno, kur kažkada lietuvai pagonys melsdavosi savo dievams. Matyt pagonys nelankydavo bažnyčios, tai jų simbolį atnešė į bažnyčią. Pradžioje ta akmeninė galva buvusi padėta prie kryžiaus. Taip pagonys pamėgo bažnyčią. Vėliau bažnytinė vyriausybė uždraudė kitų tikėjimų daiktus laikyti bažnyčioje. Taip ta akmeninė žalčio galva buvo padėta rūsyje. Tik vėliau, atliekant bažnyčios remonto darbus, žmonės paprašė tą žalčio galvą įmūryti į jos sieną.
Ir tada, kai buvo pastatyta Vyžuonų bažnyčia, pagonys į ją neidavo. Jie turėjo savo vietą ant Kartuvių kalno, prie augančio ąžuolo, ten kur dabar tie akmenys. Pagal juos skaičiuodavę metų laiką. Visi akmenys buvo išdėstyti tam tikra tvarka. Jų jokiu būdu niekas negalėjo judinti. Tam, kas juos pajudintų, grėsė Perkūno trenksmas. Todėl iki šiolei jų niekas nejudina. Prie šių akmenų buvęs aukuras, ant kurio buvo padėta akmeninė žalčio Vyžo galva, vėliau pernešta į Vyžuonų bažnyčią. (Pasakojo Bronė Saladžiutė).
Kartuvių kalnas yra vyžuoniškių mėgiama nuo seno vieta. Jaunimas čia rengė gegužines, linksmindavosi. Šauliai ant arklių jodinėdavo, rengdavo varžybas. Fotografavosi. Berniukai pastatė Vytautui Didžiajam paminklą. Kai pas kažką atvažiuoja giminės, visi eina ant Kartuvių kalno. Pasivaikšto, atsinešę valgių, pasivaišina. Ir visi pasakoja, ar atsimena tą, ar kitą nutikimą.
Be kita ko, Kartuvių kalnas yra žmonių kančių vieta. Ant jo buvo kariami baudžauninkai. Ant jo palaidoti Lietuvos partizanai.