Doc. dr. Algirdas Baliulis

Vyžuonos – radialinio plano bažnytkaimis Lydekio ežero vakariniame krante, yra tarp Utenos, Užpalių, Svėdasų ir Debeikių, buvo valsčiaus centras, per miestelį teka Vyžuona. Nuo jos tikriausiai kilęs ir miestelio vardas, nors vis dar ir mūsų laikais gaji nuomonė, kad nuo pagonybės laikais garbinto žalčio[1] Vižo. Be kitų vardo kilmės aiškinimų, manoma, kad vietovės vardas galėjo atsirasti ir nuo asmenvardžio Vyžintas[2]. Spėjama, kad Vyžuonoms pagrindą davė senovės lietuvių pilis, prie kurios buvo įkurtas dvaras, minimas nuo XV a. Prof. J. Yčo nuomone, Vyžuonos buvęs pagrindinis Radvilų dvaras, iš kurio išaugusi ši didžiūnų giminė[3]. Iš tiesų su Vyžuonomis (bažnyčios įkūrimu) siejamas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Žygimanto Kęstutaičio valdymo laikų didikas Kristinas Astikas, 1398–1442 m. buvęs Užpalių ir Pienionių seniūnu. Jo sūnus Radvila Astikaitis buvo Radvilų giminės pradininkas, paveldėjęs tėvonines žemes Kernavės, Anykščių ir Užpalių apylinkėse, 1442–1477 m. buvęs Užpalių ir Pienionių seniūnu (taigi tuo metu tikriausiai valdė ir Vyžuonas), 1466–1477 m. – Trakų vaivada[4].

Apie ankstyviausią Vyžuonų praeitį rašiusieji autoriai dar ir dabar nepriėjo vieningos nuomonės. Painiava atsiranda dėl to, kad šaltiniuose tuo pačiu vardu ir prie tokio pat vardo upių minimos kelios vietovės – dabartiniame Utenos rajone Vyžuonos ir Vyžuonėlės, Rokiškio rajone ir Vižainis Lenkijoje. Kai 1499 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras dvaro maršalui, Merkinės ir Anykščių valdytojui Grigui Astikui dovanojo didelį girios sklypą prie Livonijos sienos už Rokiškio šalia Čedasų ir leido ten kurti miestą jo pasirinktu vardu, be to, atlyginti kažkokio Hanuso žmonėms už išdirbtą žemę prie Vyžuonos upės[5], tikriausiai nuo to laiko ten atsiranda vietovė Vyžuona, Vyžuonėlės ar Vyžuonos (Wiżuny), kurios paskui painiojamos su Vyžuonomis, esančiomis šalia Užpalių ir Utenos. Apie 1518 m. minimos dar vienos Vyžuonos (Vižuny), tėvoninis Adomo Volodkovičiaus dvaras, kurį užgrobę Timotiejaus Krošinskio valdomo Rokiškio žmonės[6]. Maždaug tuo pačiu metu, apie 1514–1517 m., minimas Gardino seniūno Jurgio Radvilos Vyžuonų pareigūnas Svirepica, sudeginęs užpalėno Rimovido namus, neva pastatytus Vyžuonų dvarui priklausančioje Budrių žemėje[7]. Be abejo, šiuo atveju kalbama apie Radvilų Vyžuonas šalia Užpalių valdų. Tuo tarpu jeigu ginčijamasi dėl Vyžuonų valdų palei Jūžintų kelią[8], ar Anykščių klebonas bylinėjasi su Grigu Astikaičiu dėl žemės netoli Čedasų dvaro, nors ir abipus Vyžuonos upės[9], neabejotina, kad tai Astikų Vyžuonos. Neaišku, kurias Vyžuonas su kitomis valdomis 1506 m. dalijasi Zavišaičiai[10]. Taigi pagal vienus – Vyžuonos buvo Radvilų valda jau XV a. viduryje[11], ar nuo 1446 m.[12], pagal kitus – pirmuoju Vyžuonų valdytoju laikomas Ldk Vytauto bendražygis Kristinas Astikas, buvęs Užpalių ir Pienionių seniūnu ir tuose kraštuose iš Vytauto gavęs valdų, matyt, ir Vyžuonas. Vyžuonos Astikų giminės rankose išlikusios iki 1555 metų. Tais metais Jurgio Astiko našlei Marinai, Mstislavlio kunigaikštytei, ištekėjus už Mikalojaus Kiškos, pastarajam atiteko ir Vyžuonos[13], kurias jis įkeitė Vilniaus burmistrui Jokūbui Kiniškai. Iš pastarojo 1590 metais Vyžuonas išpirko Kristupas Radvila (Perkūnas)[14].

Čia verta pastebėti, kad dar 1505 m. kovo 14 d. Ldk Aleksandras drauge su kitomis valdomis Vilniaus vaivadai, LDK kancleriui Mikalojui Radvilai patvirtino teisę ir į Vyžuonas[15]. 1521 m . jam mirus, valdas turėjo paveldėti sūnus Jonas, nuo 1535 m. Žemaičių seniūnas. Tačiau 1528–1530 m. datuojamą Radvilų valdų inventorių Radvilų valdų tyrinėtoja Miroslava Malčevska priskiria Jurgiui Radvilai. Inventoriuje nurodoma, kad Vyžuonų dvare yra 166 tarnybos baudžiauninkų, 9 bajorų Kudrevičių tarnybos ir 8 tarnybos Pienionių bajorų, Vyžuonų miestelėnų su totoriais 36 sodybos, taip pat buvo keliasdešimt nelaisvosios šeimynos asmenų ir dvare gyvenantys ir maitinami 5 totoriai; Vyžuonų giria su žvėrynu buvo pustrečios mylios ilgio[16]. Vis dėlto 1540 m. Jono Radvilos dukroms dalijantis valdas Vyžuonos atiteko dar netekėjusiai Elžbietai[17], Seserims Petronėlei Davainienei ir Elžbietai Sieniavskai nepalikus įpėdinių, valdos atiteko Onai Kiškienei. Per jos anūkę Oną Kiškaitę kai kurios valdos perėjo Biržų ir Dubingių Radviloms[18]. Vis dėlto XVI a. buvo vyko nuolatiniai nesutarimai tarp Radvilų ir Astikų dėl vienų ar kitų Vyžuonų valdų, jų užpuldinėjimas; kadangi Radvilų, Astikų ir Kiškų Vyžuonų valdos, vadinamos tuo pačiu vardu, vienos su kitomis ribojosi, ne visada galima atsekti, apie kurias Vyžuonas šaltiniuose kalbama.

1564 m. gruodžio 5 d. Žygimanto Augusto nurodymu į Lietuvos Metriką įrašytas bylos tarp LDK taurininko, Drohičino seniūno Mikalojaus Kiškos ir ponų Jurgio ir Grigo Astikų dėl Vyžuonų užpuolimo ir užėmimo smurtu bei padarytų nuostolių. Įraše nurodoma, kad Breslaujos seniūnas, valdovo rotmistras Jurgis ir valdovo dvarionis Grigas Astikai 1564 m. rugpjūčio 2 d., kai M. Kiškos nebuvo dvare, nes tuo metu jis vyko nuo karaliaus iš Parcovo, nežinia dėl kokių priežasčių Astikai, surinkę daugelį savo tarnų ir bajorų, raitelių ir pėsčiųjų kareivių, apsiginklavę patrankomis, šautuvais ir kitokiais ginklais, ir patys atvyko prie Vyžuonų dvaro ir jėga dvaro vartus išlaužę ten primušė ir sužeidė dvaro tarnautojus ir juos iš dvaro išvarė, o tenykštį urėdninką Valentą Chotkovskį nežinia kur padėjo, o tą Vyžuonų dvarą, kurį M. Kiška kaip savo nuosavybę ramiai valdė, užgrobė, taip pat ir ten buvusį turtą – auksą, sidabrą, žirgus, ginklus ir visus kariškus reikmenis, kurie reikalingi einant valdovo ir karo tarnybą, taip pat ir tarnus, viską paėmė smurtu į savo rankas ir jo nuosavybės nenori grąžinti.

Ponas Jurgis Astikas, Breslaujos seniūnas, stojęs prieš Jo Karališkąją Malonybę, pareiškė, kad jis, nors ir paklusnus valdinys ir valdovo tarnautojas, vienas atsakyti teisiškai negali, nes šaukimas į teismą rašytas abiems su broliu, o brolis Grigas Astikas tuo tarpu labai serga, todėl šaukiamas į teismą negali atvykti. Apie savo ligą jis per savo tarnautoją ir teismo pareigūną (vižą) perdavė Anykščių dvaro pareigūnams, ir kad jis tikrai serga, per tarnautoją Joną Celikovskį pasiuntė išrašą iš Anykščių dvaro teismo knygų su vižo liudijimu, patvirtintą Anykščių laikytojo, Ašmenos vėliavininko pono Povilo Ostrovickio antspaudu. J. Celikovskis, pateikęs tą liudijimą, prašė bylą atidėti kitam terminui. M. Kiškos įgaliotas advokatas, Lomžos pateisėjis Martynas Mežinskis, prieš valdovą pareiškė, kad Astikai negali atsikalbinėti ir turi pagal šaukimą prieš valdovą atsakyti taurininkui, nes tai jau antrasis terminas, o valdovo mandatas yra abiem, tad turi atsakyti dabar stovintis Jurgis Astikas, kaip vyresnis, o sergantis Grigas galėjo broliui duoti įgaliojimą arba atsakyti per advokatą, o Kiškai apie ligą pranešti iš anksto. Ir prašė karaliaus, kad iš Astikų priteistų atlyginti už smurtą ir nuostolius.

Tačiau Jurgis Astikas karaliui pareiškė, kad bet kokio žmogaus liga atleidžia jį nuo stojimo į teismą nustatytu terminu, kaip kad rašoma ir LDK Statute, o pirmą kartą jie negalėję stoti dėl karo tarnybos, nes didysis etmonas nenorėjęs jų išleisti iš kariuomenės, ir pareiškė negalįs vienas bendroje byloje atsakyti. Taigi valdovas bylos sprendimą atidėjo iki ketvirtadienio, gruodžio mėnesio 7 dienos, o paskui dėl kitų reikalų – iki šeštadienio, gruodžio 9 dienos; Šeštadienį prieš karalių taurininko Kiškos vardu Martynas Mežinskis pareiškė, kad Jurgis Astikas teisintis Grigo Astiko liga negali, nes pagal Statutą valdovui apie ligą turėjo pranešti laiku, ir prašė priteisti už smurtą iš Astikų.

Valdovas liepė atversti Statutą, kuriame parašyta, jog kiekvieno liga, kuris teisinsis liga, atleidžia nuo termino, tačiau Statute rašoma, kad atvykęs antruoju terminu turi prisiekti, jog tuo metu iš tikrųjų sirgo, kai terminas buvo atidėtas, todėl karalius paskyrė galutinį terminą 1565 metais, kai didysis etmonas paleis kariuomenę, po 6 savaičių, stoti prieš karalių neatsikalbinėjant jokiomis priežastimis, o Grigas turės prisiekti, kad tikrai tuo metu sirgo, o po priesaikos abu Astikai turės stoti ir atsakyti[19].

1564 m. gruodžio 9 d. Mikalojaus Kiškos byloje su Jurgiu Astiku dėl kumelių bandos ir eržilų, pagrobtų iš Vyžuonų dvaro, grąžinimo Aluntoje dalyvaujant valdovo dvarioniui, Žygimantas Augustas nurodė įrašyti į raštinės knygas (Lietuvos Metriką), kad Mikalojus Kiška ir Jurgis Astikas susitarė, kad pastarasis M. Kiškai, iki bus galutinai išspręsta byla dėl Vyžuonų užpuolimo, grąžins už 5 savaičių Aluntoje, dalyvaujant valdovo dvarioniui Lukui Zubrickiui. L. Zubrickis kumeles ir eržilus turi surašyti, vieną sąrašo egzempliorių, patvirtintą antspaudu, duoti M. Kiškai, kitą J. Astikui, o kuriuos žirgus yra paėmęs Grigas Astikas, dalyvaujant dvarioniui irgi turės grąžinti iki galutinio teismo[20].

Palenkės vaivada Mikalojus Kiška Techonoveckis ir jo žmona Barbara Chodkevičiūtė 1579 m. balandžio 25 d. valdovo teisme bylinėjosi su Smolensko vaivada Jurgiu ir jo broliu Grigu Astikais dėl Vyžuonų (pas Ldk Steponą), iš jų Vilkmergės žemės teisme buvo priteista už nuostolius 59473 kapos ir 18 grašių, valdovas sprendimą panaikino[21].

1584 m. rugpjūčio 7 d., po tėvo Mikalojaus Radvilos, Vilniaus vaivados, didžiojo etmono mirties valdas pasidalijo sūnūs Mikalojus ir Kristupas, Vyžuonos atiteko Kristupui, 1584 m. lapkričio 15 d. irgi paskirtam Vilniaus vaivada[22]. Beje, manoma, kad didindamas valdas jis nusipirko ir Vyžuonėlių dvarą. Mirė 1603 m. lapkričio 20 d. Lososnoje, palaidotas kalvinų bažnyčioje Vyžuonose 1604 m. balandžio 8 d. Vyžuonas paveldėjo jo ir trečiosios žmonos Kotrynos Tenčinskos sūnus irgi Kristupas, gimęs Svėdasuose, vėlgi tapęs ir Vilniaus vaivada, ir Lietuvos didžiuoju etmonu[23].

XVII a. pradžioje Vyžuonos turėjo būti nemaža gyvenvietė, nes pažymėtos 1613 m. Lietuvos žemėlapyje, tuo tarpu jame nėra Utenos. Lietuvos miestelių tinklo tyrinėtojas S. Alexandrovičius apie Vyžuonų miestelį žinojo tik iš 1613 m. žemėlapio[24].

1621 m. iškilus karo su Švedija grėsmei lauko etmonas Kristupas Radvila iš savo dvaro Vyžuonose siuntinėjo universalus bajorams, kad vyktų į kariuomenę[25]. Kai pats būdavo iš Vyžuonų išvykęs į karo tarnybą, rašydavo instrukcijas dvaro pareigūnams, ką tie turi padaryti. 1621 m. Aluntos pareigūnui Modrzewskiui nurodoma kas savaitę į Vyžuonas persiųsti laiškus, iš kur jie beateitų, o penktadieniais – į Vilnių. Vyžuonų pareigūnui Steckevičiui nurodoma, kad kol kunigaikštis bus Livonijos ekspedicijoje, kas ketvirtadienį siųsti laiškus į Aluntą, o pirmadieniais – kunigaikščiui. Saugoti Versmynės girią prie Vyžuonų, kur bus paranku – želdinti, rūpintis, kad girioje daugėtų bičių, bartinių medžių, didinti sodus, skiepyti moka švedų belaisviai (taigi iš Livonijos švedų belaisviai buvo siunčiami į Vyžuonas ir turbūt į kitus Radvilų dvarus), stengtis per poną Patrykovskį iš Prūsijos Nemunu ir Šventąja į Vyžuonas atgabenti karpių, gerai užlaikyti žirgų bandas, Vyžuonėlėse užbaigti statyti didįjį namą prisilaikant kunigaikščio generalinės instrukcijos, o Vyžuonėlėse esančius medžius nuvežti ir prie miesto ir pastatyti lentpjūvę, iš Dubingių į Vyžuonėles atvaryti 4 olandiškus jaučius ir telyčią ir juos gerai ganyti, ir pan.[26]

Po 1645 m. buvo sudarinėjami Radvilų valdų planai; Boguslavo Radvilos kartografijos rinkinyje 1662 m. paminėtas esantis ir Juzefo Naronskio sudarytas „didelis Vyžuonų, Svėdasų ir Aluntos planas“[27].

1662 m. Vyžuonose minima buvusi mokykla, tačiau pastatas sugriuvęs, tikriausiai nukentėjo per karą. 1670 m. mokykla jau buvo atstatyta[28]. 1663 m. kovo 30 d. Boguslavas Radvila Vyžuonas su Vyžuonėlių palivarku už 17500 lenkiškų auksinų 3 metams išnuomoja Matui ir Barborai Römeriams[29].

Vilniaus vaivada ir LDK didysis etmonas Jonušas Radvila mirė 1655 m. ir dukterį Oną Mariją Radvilaitę bei turtus pavedė globoti kunigaikščiui Boguslavui Radvilai, kuris įkurdino ją pas Kuršo kunigaikštienę, nes valdas buvo užėmusi Lietuvos kariuomenė. Boguslavas išsirūpino leidimą vesti giminaitę ir su ja susituokė 1665 m. lapkričio 27 d. Liepojoje[30]. Už sąjungą su švedais karalius Jonas Kazimieras Radvilos valdas vengė grąžinti, vienas grąžino 1657, kitas 1660 metais; 1658 m. karalienės nurodymu senojo šaukimo kariuomenė buvo įvesdinta nuomos teise į Vyžuonas ir Svėdasus[31]. Vyžuonas Boguslavas atsiėmė panaudojęs jėgą 1662 m. spalio 18 d.[32]

1666 m. gegužės 28 d., gyvendama jau Karaliaučiuje, Ona Marija Radvilaitė Boguslavienė Radvilienė visą po tėvo Jonušo Radvilos (Biržus, taip pat ir Svėdasus, Vyžuonas, Vyžuonėles ir kt. dvarus) ir motinos Kotrynos Potockos (300000 auksinų, užrašytų jai iš motinos dvarų) mirties paveldėtą turtą, užrašo Boguslavui Radvilai. Užrašymo akte nurodoma, kad tais neramiais karo metais jos vyras Boguslavas, rūpindamasis jos dvarais, daug išleido savų pinigų ir praskolino savuosius, jos dvarų pajamomis nesinaudodamas, ją pačią saugumo sumetimais apgyvendino pas Kuršo kunigaikštį Jokūbą ir jo žmoną Liudviką Šarlotę, jos išlaikymui pagal jos statusą negailėjo pinigų, todėl norėdama kompensuoti jo išlaidas jam užrašo savo dvarus. Kaip liudytojai (antspauduotojai) dalyvauja Gerhardas Denhofas, Stanislovas Kazimieras Radvila ir Otonas Tyzenhauzas[33]. 1666 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Radvila parašo Vilniaus teismo vykdytojui (generolui) Gabrieliui Gielvanovskiui, kad tas nuvyktų į Karaliaučių ir pagal Onos Marijos Radvilienės užrašymą perduotų dvarus valdyti vyrui Boguslavui Radvilai[34]. Gabrielius Gielvanovskis su 3 kviestiniais bajorais 1666 m. spalio 4 d. Karaliaučiaus pilyje turtą perduoda valdyti Boguslavui Radvilai[35]. Žmonos užrašytus dvarus (tame tarpe ir Vyžuonas su Vyžuonėlėmis) Boguslavas Radvila savo ruožtu užrašė žmonai iki gyvos galvos; jeigu jis pirmas mirtų, žmona turės teisę pati dvarus valdyti, valdinius teisti ir pan., tačiau dar prirašė vieną sąlygą, kad jeigu jiedu susilauktų įpėdinių, jis tą užrašymą žmonai turės teisę pakeisti[36]. Aukščiau nurodytos turto perrašymo ir perdavimo valdyti datos ne visada atitinka nurodomoms literatūroje. Pavyzdžiui, nurodoma, jog Boguslavas Radvila iš Karaliaučiaus išvyko į Vilkmergės seimelį 1666 m. rugsėjo mėn. 13 d. (taigi nebuvo reikalo teismo pareigūnui vykti į Karaliaučių perdavinėti turto), seimelyje rugsėjo 29 d. jis buvo išrinktas pasiuntiniu į seimą, spalio 2–6 buvo Vilniuje ir vėl grįžo į Karaliaučių[37].

Lietuvos arklidininkui Boguslavui Radvilai valdant Vyžuonas, dvaras buvo išnuomotas Kėdainių seniūnui Jokūbui Benetui. 1669 m. gegužės 2 d. į Biržų dvaro teismą jis pristatė Vyžuonų žydą ir smuklių mokesčio nuomininką Jokūbą Gasinovičių, laidavusį už Svėdasų smuklių nuomininką žydą Calelą Benjaminovičių, pasiskolinusį 5600 auksinų iš pono Kristupo Liubeko ir negrąžinusį skolos. Vyžuonų valdytojas leido J. Gasinovičiui paneigti savo kaltę priesaika, vis dėlto teismo sprendimą turėjo tvirtinti Biržų kunigaikštystės savininkas[38].

Boguslavo Radvilos žmona Ona Marija mirė 1667 m. kovo 24 d., praėjus mėnesiui po dukters gimimo, o po Boguslavo Radvilos mirties (1669 12 31)[39] valdos atiteko jo 2 metų dukrai Liudvikai Karolinai (nuo 1688 m. – Neuburgo kunigaikštienė; 1667–1695), ji nuolatos gyveno Vokietijoje, dvarus už ją valdė jos globėjai. 1731 m., kai Jeronimas Florijonas Radvila susižiedavo su Liudvikos Karolinos anūke Pranciška, Biržų kunigaikštystė perėjo Nesvyžiaus šakos Radvilų giminei. Paskutinis iš Radvilų, valdęs Biržų kunigaikštystę (į kurią įėjo ir Vyžuonos), buvo Dominykas Radvila, kuris 1811 m. kunigaikštystę pardavė Juozapui Tiškevičiui[40].

1690 m. Vilniaus vaivadijos dūmų surašymo duomenimis Neuburgo kunigaikštienei Liudvikai Karolinai Radvilaitei priklausančiame Vyžuonų dvare (kaip Biržų valda) buvo priskaičiuojama 242 dūmai. Minimos dar vienos Vyžuonos (Vyžuonėlės?), priklausančios poniai Elenai Šostakovskai – jose 8 dūmai[41]. Vyžuonos sudegė per XVIII a. pradžios karus[42] ir vėliau nuskurdo.

1731 m. Jeronimas Florijonas Radvila (Nesvyžiaus Radvilų šaka) išvyko į užsienį ir ten susipažino su paskutine Biržų Radvilų įpėdine Franciska Sulzbach, pasipiršo jai ir paėmė valdyti Biržų kunigaikštystę, taip pat ir Svėdasus su Vyžuonomis[43]. Tačiau panelės tėvas atsisakė leisti už jo dukterį, tačiau Radvila 1744 m. gegužės 22 d. Gdanske Juozapui Karoliui Sulzbachui sumokėjo 230000 dukatų ir Biržų kunigaikštystė tapo jo nuosavybe. Jam mirus 1760 m. turtas atiteko pusbroliui Karoliui[44].

Radvilų dokumentų registre paminėtas 38 dokumentų ryšulys, kuriame buvę 1754 m. Vyžuonų valdinių skundai Radvilai prieš dvaro nuomininką poną Lapą bei komisijos, vadovaujamos pono Chreptavičiaus, sprendimas bei sumokėtų mokesčių kvitai, taip pat 1756 m. inventorius, pasirašytas pono Morikonio[45]. Galima manyti, kad Morikonis irgi nuomojosi dvarą.

Literatūroje galima rasti teiginių, kad Vyžuonose gyveno daug žydų, tikriausiai šis teiginys kiek perdėtas. Pavyzdžiui, 1765 m. Vyžuonų miestelyje buvo 21 žydams priklausantis namas, juose gyveno 103 žydai (dar 77 žydai gyveno parapijos kaimuose, taigi visoje parapijoje buvo iš viso 180 žydų)[46].

1784 m. aprašydamas Vyžuonų parapiją klebonas, Smolensko kanauninkas kun. Jokūbas Janovskis parapijoje surašė 37 gyvenvietes. Parapija ribojosi su Anykščių, Svėdasų, Skiemonių, Utenos ir Užpalių parapijomis. Svarbiausi keliai į Vilnių (vasarą nuvažiuojama per 26 valandas, žiemą per 18), į Vilkmergę (vasarą nuvažiuojama per 12 valandų, žiemą per 10. ilgai ganytis netenka), į Svėdasus (tuo pačiu ir žiemos traktas į Rygą), į Užpalius, į Uteną (drauge traktas ir į Vilnių), į Skiemonis, į Anykščius[47]. Vyžuonų dvaro kaimai pažymėti 1786 m. Biržų kunigaikštystės žemėlapyje[48].

Mokykla prie Vyžuonų parapijos buvusi iš senų laikų. Kai kada nurodoma, kad įsisteigusi 1777 m.[49] 1781 m. ją lankė 26 mokiniai – 20 miestelėnų ir 4 bajorų (šlėktų) vaikai. Po 1796 m. gaisro mokyklos neliko. Vyskupo M. Valančiaus laikais mokykla atkurta. 1853 m. lankė 19 mokinių. Po 1863 m. sukilimo mokykla surusinta. 1909 m. špitolės pastate atidaryta „Saulės“ draugijos mokykla, kurią iš pradžių lankė 60 mokinių. Jos vedėja Marija Zaštautaitė[50].

1796 m. Vyžuonose buvo gaisras. Parapijos mokyklos tuo metu nebuvo. Vyžuonų ir Daugėliškio klebonas buvo Žemaičių prelatas, Vilniaus kanauninkas Ignacas Houvaltas, tačiau jis gyveno Vilniuje – per 5 metus Vyžuonose laikė tik 2 mišias. Penkioliktus metus Vyžuonų bažnyčioje kunigavo Stanislovas Dirmeitavičius, kilęs iš Žemaitijos. Kitas kunigas Juozapas Giedrius buvo įšventintas prieš 11 mėnesių, irgi iš Žemaitijos[51]

Paskutinis Radvila, valdęs Vyžuonas, buvo Dominykas. Likviduojant praskolintus Radvilų turtus, iš Radvilų turtų komisijos Vyžuonas 1808 m. nupirko Vaitiekus Puslovskis[52].

1830–1831 m. sukilimo metu sukilėliai ne kartą buvo apsistoję Vyžuonose, iš čia puldinėjo rusų kariuomenės dalinius, ne kartą kovėsi Vyžuonų apylinkėse. To meto karo veiksmus puikiai yra išnagrinėjęs Feliksas Sliesoriūnas, tad čia belieka pacituoti jo išvadas:

„... M. Lisieckio ir F. Grotkovskio sukilėlių daliniai, skubėję užkirsti kelio prie Utenos F. Širmano daliniui. M. Lisieckis, surinkęs Salų ir Svėdasų apylinkėse 300 šaulių, 80 raitininkų ir keletą šimtų dalgininkų su ietininkais, atvyko į Užpalius, kur rado jau pulk. F. Grotkovskio sukilėlius. Išbuvę dvi dienas Užpaliuose, M. Lisieckio ir F. Grotkovskio vadovaujami sukilėlių pulkai pasiekė Vyžuonas.<...>

Bulgakovas balandžio 13 d. rytą pasiuntė prieš M. Lisieckio ir F. Grotkovskio sukilėlius kap. Jakovlevą su 3 jėgerių kuopomis ir 1 patranka. Tą patį rytą M. Lisieckis su F. Grotkovskiu, norėdami užimti pozicijas netoli Utenos buvusiame miške, išžygiavo iš Vyžuonų link Utenos. Priekyje ėjęs M. Lisieckio šaulių būrys, vadovaujamas maj. Volickio, prie Kaliekių k. pastebėjo besiartinantį Jakovlevo dalinį. M. Lisieckis įsakė maj. Volickiui su šauliais užimti kalvą vieškelyje prieš Kaliekių k., o maj. Sierakovskiui su dalgininkais ir ietininkais – įsitvirtinti kaimo kapinėse. Volickiui paremti pasiuntė Bitinavičių su 4 medinėmis patrankomis ir išsiuntė pranešimą apie artėjantį priešą paskui jį žygiavusiam F. Grotkovskiui. Tuo tarpu Jakovlevas skubiai išrikiavo karius „karė" ir prieš atjojančius sukilėlius pasiuntė 3 šaulių būrius, kurie atmušė M. Lisieckio raitininkus. Prisiartinę Volickis su šauliais ir Bitinavičius su patrankomis puolė priešą, bet buvo atremti stiprios šautuvų ugnies ir patrankos šūvių karteče. Po šios sukilėlių atakos Jakovlevas atsitraukė į Kaliekių k. ir pasiuntė pranešimą Bulgakovui į Uteną, prašydamas padėti. Tuo metu F. Grotkovskis pasiuntė M. Lisieckiui į pagalbą V. Lukoševičiaus šaulių ir Machvico raitininkų būrius. Dabar M. Lisieckis vėl puolė Jakovlevo dalinį, kuris buvo priverstas trauktis iš Kaliekių į Utenos pusę. Sužinojęs, kad sukilėliai smarkiai puola Jakovlevo dalinį, Bulgakovas paliko Utenoje kap. Litvinovą su 3 kuopomis jėgerių, o pats su likusiomis kuopomis ir patranka nuskubėjo Jakovlevui į pagalbą. M. Lisieckis, pastebėjęs Bulgakovą, nustojo priešą vytis ir, paėmęs 50 raitininkų, pasuko į Uteną, kur netikėtai užpuolė kap. Litvinovo pozicijos dešinįjį sparną. Sukėlęs nemažą sąmyšį, jis skubiai pasitraukė. Dabar Bulgakovas metėsi atgal į Uteną ir, bijodamas, kad sukilėliai neatkirstų jo nuo F. Širmano, tą patį vakarą persikėlė į dešinįjį Utenaitės upelės krantą, kur įsitvirtino aukštumoje. M. Lisieckio ir F. Grotkovskio sukilėlių pulkai apsistojo prie Kaliekių pasiruošti Utenos puolimui.

Balandžio 14 d. pavakarį sukilėliai puolė Bulgakovo dalinį Utenoje. Jų pėstininkai, žygiavę Ukmergės keliu, buvo jėgerių būrio atremti, bet raitininkams, puolusiems Vilniaus keliu, pavyko įsiveržti į miestelį ir tik prie tilto Litvinovui su visais 8 jėgerių pulko bataliono šauliais pasisekė juos sulaikyti. Per užpuolimą sukilėliai sunkiai sužeidė 1 puskarininkį ir 3 eilinius.<...>

Balandžio 15 d. M. Lisieckio ir F. Grotkovskio pulkai (juose galėjo būti apie 1500 sukilėlių) išžygiavo iš Kaliekių į Uteną. <...> Atkaklios kautynės truko daugiau kaip tris valandas, miestelis tris kartus ėjo iš rankų į rankas, <...> išeikvoję beveik visus šaudmenis, sukilėliai turėjo atsitraukti į Vyžuonas. Priešas per šias kautynes neteko 1 nukauto, 12 jėgerių buvo sunkiai sužeisti; iš sukilėlių 11 pateko j nelaisvę.<...>

Balandžio 18 d. F. Širmano dalinys išžygiavo iš Utenos per Vyžuonas ir Debeikius į Anykščius. Vyžuonose buvę M. Lisieckio ir F. Grotkovskio sukilėlių pulkai, turėdami mažai šaudmenų, nedrįso pastoti kelio F. Širmano daliniui ir pasislėpė miške.<...>

V. Bortkevičiaus, V. Brochockio ir S. Radziševskio sukilėliai, pernakvoję Salake, gegužės 23 d. rytą paliko miestelį ir, žygiuodami per Daugailius, gegužės 24 d. atvyko į Vyžuonų miestelį. Gegužės 25 d. sušauktame karinės tarybos posėdyje sukilėlių vadai, nesutarę dėl vyriausiojo vado, nusprendė išsiskirti. Užnerio (Švenčionių) ir Dysnos apskričių sukilėliai, nuo kurių atsiskyrė Vileikos aps. sukilėliai, gegužės 27 d. paliko Vyžuonas ir, žygiuodami per Svėdasus, Šimonis, gegužės 29 d. atvyko į Kupiškį. Čia jie rado Ukmergės aps. sukilėlių naujokų ėmimo komisiją, kuriai vadovavo Lenkijos Karalystės kelių ir ryšių inžinerijos korpuso poručikas Moričas. S. Radziševskis su Vileikos aps. sukilėlių būriu, išėjęs iš Vyžuonos miestelio, pradžioje žygiavo į Užpalius, o po to patraukė į Svėdasus, iš kur nužygiavo į Voduvų kaimą“[53].

Po sukilimo numalšinimo, 1833 m. statistikos duomenimis Vyžuonose gyveno 127 vyrai, 112 moterų (iš viso 239 žmonės). Buvo 1 mūrinis ir 76 mediniai namai, mūrinė bažnyčia, 2 smuklės[54]. Atrodytų, kad viename name gyveno tik 3 žmonės, todėl namų skaičius aiškiai padidintas, galbūt priskaičiuoti ir ūkio pastatai, tuo labiau, kad Algimanto Miškinio paskelbtame 1830 m. Vyžuonų planelyje vargu ar galima suskaičiuoti daugiau kaip 25–30 namų[55].

Iš Puslovskių 1856 m. nupirko grafai Čapskiai. 1859 m. Vyžuonose buvo 66 namai, 647 gyventojai (150 žydų), bažnyčia, žydų sinagoga ir maldos namai, vandens malūnas. Dvaras priklausė grafui Čapskiui, parapijoj buvo 5229 žmonės[56].

1862–1863 m. nepatenkinti valstiečiai išlaisvinimo iš baudžiavos sąlygomis maištavo prieš reikalavimą pasirašyti „sutarčių raštus“, Sudeikių ir Vyžuonų apylinkėse buvo ypač smarkus bruzdėjimas, valstiečiai atsisakė vykdyti tais raštais nustatytas prievoles ir „paklusti teisėtai valdžiai“. Čapskio Vyžuonose stovėjęs Dono kazokų eskadronas, užsiundytas dvarininko Povilo Kozielos, daugelį Sudeikių gyventojų beveik mirtinai užplakė rimbais[57].

1863–1864 m. sukilimo pradžioje Vyžuonų ir Užpalių apylinkėse rinko vyrus Kasparas Maleckis, iš Vyžuonų miškų per Svėdasus nužygiavo ir prisijungė prie Sierakausko. Tarp Anykščių, Užpalių, Utenos veikė Povilo Červinskio būrys, užpuldinėjęs rusų kariuomenę[58].

Pralaimėjus sukilimą, kai buvo uždraustos knygos, spausdintos lotynų abėcėle, atsirado vyžuoniškių, kurie rizikuodami patekti caro žandarams į rankas, platino lietuviškas knygas. 1883 m. Vilkmergėje buvo sugautas vyžuoniškis Motiejus Dunda su 134 knygomis, knygnešys Antanas Radzevičius (1893 m. nubaustas 7 d. arešto), kun. Dominykas Tuskenis, Uršulė Vilutytė (mokė vaikus slaptoje mokykloje Vyžuonose), Masiulis Motiejus iš Pilvelių kaimo, Kazys Tuskenis iš Gargažynės palivarko (nubaustas 14 d. arešto), 1897 m. perkeltas į Vyžuonas kun. Juozapas Paškevičius[59]. Matyt pastarojo organizuojami Vyžuonų valsčiaus valstiečiais siuntė prašymą legalizuoti lietuvišką spaudą ne tik Kauno gubernatoriui, bet ir carui[60].

1872 m. miestelio vakarinės pusės (prie bažnyčios) plano fragmente matome, kad menkas miestelis iš visų pusių apsuptas dvarininko Puslovskio Vyžuonų dvaro žemės[61].

Iš Čapskių gerokai apleistą Vyžuonų dvarą nupirko Meištavičius (mirė 1911 m.), kuris pradėjo pavyzdingai ūkininkauti, išplėtė pieno ūkį, pastatė spirito varyklą ir plytinę, miestelis išaugo. Po baudžiavos panaikinimo miestelyje buvo 34 valakiniai ūkiai. 1912 m. ūkininkai išsiskirstė į vienkiemius, dalis jų iš miestelio išsikėlė[62].

XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pirmojoje pusėje Vyžuonos buvo valsčiaus centras; vyko turgūs ir prekymečiai. 1864 įsteigta valdinė rusiška pradžios mokykla. 1897 m. buvo 561 gyventojas. 1905 lapkričio 29 d. buvo nušalinta carinė valsčiaus valdyba, viršaičiu paskirtas J. Audzevičius iš Kaliekių kaimo, raštininku – Jonas Vyžintas iš Vyžuonų miestelio, o bažnyčioj uždrausta lenkiškai skaityti evangeliją. Vėliau viršaitis su raštininku buvo suimti ir nugabenti į Vilkmergės kalėjimą ir paleisti tik po 3 mėnesių. Po 1905 m. revoliucijos sustiprėjo tautinis sąjūdis. Kun. Mileieka klebonijoje įsteigė knygynėlį, išrašydavo „Šaltinį“ ir „Viltį“. 1907 m. įvyko pirmasis viešas klojimo teatro spektaklis. 1909 m. atidaryta „Saulės" draugijos mokykla, 1913 m. įkurta mergaičių namų ruošos mokykla, veikė blaivybės draugija. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių kariniame žemėlapyje, kurio fragmentas spausdintas A. Miškinio knygoje, Vyžuonų vaizdas toks:

Atkūrus nepriklausomybę, 1923 m. surašymo duomenimis, Vyžuonose gyveno 1372 žmonės. Vyžuonos priskirtos Utenos apskričiai ir liko valsčiaus centru. Miestelis buvo tvarkomas, išgrįstos kai kurios gatvės, nutiesti šaligatviai, įvesta elektra. Prieš pirmąją sovietų okupaciją Vyžuonose buvo valsčiaus savivaldybė, lietuvių ir žydų mokyklos, paštas, policijos nuovada, kooperatyvas, kredito draugija, keliolika krautuvių bei užeigų, sveikatos punktas, vaistinė, pieninė, malūnas, degtinės bravoras ir kelios amatininkų dirbtuvėlės. 1940 m. gyveno apie 1400 žmonių. 1941 m. bolševikai nemažai žmonių išvežė į Sibirą, daugelį kalino, todėl 1941 m. prasidėjus karui vyžuoniškiai sukilo, atstatė savivaldybę. Antrą kartą rusai Vyžuonas užėmė 1944 m. liepos 14 d., vėl prasidėjo represijos, trėmimai, daugelis vyžuoniškių tapo partizanais ir žuvo už Tėvynės laisvę[63].

1950 m. gyveno 600, 1970 m. – 528, 1979 m. –659 žmonės, 2000 m. buvo 315 kiemų (623 gyventojai), 2001 m. – 629 gyventojai. 1995 m. įkurta seniūnija[64]. Vis dėlto žymiausiu ir žinomiausiu Vyžuonų pastatu lieka bažnyčia.

VYŽUONŲ BAŽNYČIA

Daugumoje senesnių ir gana naujų enciklopedinių leidinių rašoma, kad Vyžuonų bažnyčią fundavo Kristinas Astikas 1406 metais, ji buvusi pastatyta mūrinė[65], nors pastaruoju metu kai kuriuose leidiniuose bažnyčios statybos data nukeliama į XVI a. pradžią[66]. Abejojimams dažnai suteikia pagrindą tai, kad yra kelios upės tuo pačiu Vyžuonos vardu ir nuo tų upių kilę tokia patys ir tokia pačia forma šaltiniuose įrašyti vietovių vardai (Utenos, Rokiškio rajonuose ir Lenkijoje). XVI amžiuje Vyžuonų valdytojai Astikai, Kiškos ir Radvilos buvo kalvinistai, todėl, tuo metu susilpnėjus katalikybei, bažnyčia atiteko kalvinistams. Vyžuonų bažnyčios vizitacijos aktuose nurodoma, kad kalvinistams bažnyčia buvusi atiduota XVI a. pradžioje, nors kai kuriais duomenimis remiantis atrodo, kad tik 1611 m., tačiau pastarieji, be abejo, klaidingi. Neaišku, ar kalvinistai naudojosi seniau pastatyta katalikų bažnyčia, ar pasistatė naują. Vienok bažnyčia turėjo būti tvirta ir mūrinė, nes 1603 m. lapkričio 20 d. mirus Vilniaus vaivadai, didžiajam etmonui Kristupui Radvilai (Perkūnui), jis čia kalvinistų bažnyčioje 1604 m. buvo palaidotas. Čia 1641 m. buvo palaidotas ir jo sūnus Kristupas, irgi Vilniaus vaivada ir didysis etmonas, taip pat mažamečiai vaikai. Palaikai apie 1666–1668 m. buvo perkelti į Kėdainius[67], nes ten buvo pastatyta nauja evangelikų bažnyčia (pašventinta 1652 m. gegužės 26 d.) ir Kėdainiai tapo Biržų linijos Radvilų nekropoliu[68].

Apie Vilniaus vyskupijos bažnyčias rašęs lenkų istorikas J. Ochmanskis nurodo, kad katalikų parapija Vyžuonose įkurta prieš 1553 m., ji buvo priskirta prie pačių neturtingiausių[69].

Iš įrašų Radvilų dokumentų registre galima spręsti, kad bažnyčia 1622 m. vėl turėjo atitekti katalikams. Minimas 1622 m. gruodžio 30 d. Vilniaus vyskupo Valavičiaus raštas Kauno klebonui Baltramiejui Ciešinskiui, kuriame sakoma, jog pagal susitarimą su Kristupu II Radvila B. Ciešinskis turįs perimti Vyžuonų bažnyčią. Vis dėlto matyt bažnyčia liko kalvinistų rankose, nes jau minėta, kad 1641 m. joje buvo iškilmingai palaidotas 1640 m. Svėdasuose miręs K. Radvila. Vykstant karui su maskvėnais ir švedais, kai po Jonušo Radvilos mirties 1655 m. Vyžuonų savininku tapo Boguslavas Radvila, atmintinėje savo dvarų valdytojui rašo, kad reikia „dėti pastangas, kad protestantų bažnyčias, kurias Maskvos leidimu užvaldė ... Romos katalikų kunigai, Maskvos įgaliotiniai atimtų ir iškraustytų iš ten klebonus, tiek iš Dubingių, Svėdasų, Vyžuonų... jeigu iš ten dar nebūtų pasitraukę“[70]. Taigi bažnyčią dar kartą užimti kalvinistams pavykę 1656 metais – B. Radvilos vietininkas Stanislovas Nosilovskis su pagalbininkais miestiečiais ir žydais iš katalikų bažnyčią ir jos turtą vėl atėmė jėga ir naudojo savo reikalams, kalvinistų ministrai katalikus vertė kalvinistais, besipriešinančius baudė. Matyt, kova dėl bažnyčios tarp katalikų ir kalvinistų tęsėsi ir toliau, nes Vyžuonų klebono 1667 m. protestacijoje nurodoma, kad 1662 metų gegužės 12 d. mūrininkų įrankiais buvo išgriauta dalis plytų mūro prie bažnyčios durų ir įsiveržta į bažnyčią per skylę, šventvagiškai paimti bažnyčios daiktai, išplėštas skryniose saugumo sumetimais sudėtas aplinkinių gyventojų turtas (pavojaus metu galbūt jie ir patys joje slėpdavosi); nors norėta apkaltinti piktadarius, bet tai padarę Radvilos kurstomi kalvinistai. Jie 1666 m. liepos 27 d. įžeidė kleboną, bakalaurą Kazimierą Kungevičių ir kantorių sužeidė, kapinėse sulaužė kryžių; žydai Alantos žydo lavoną prie šventoriaus mazgojo ir vandenį pylė į šventorių[71].

1662 m. gegužės 22 d. Jurgiui Bialozorui, Vilniaus vyskupui, perimant Vyžuonų bažnyčios turtą po klebono Povilo Klečkovskio mirties, buvo surašyti tik bažnyčios daiktai, apie pačią bažnyčią užsimenama tik fragmentiškai. Tarp kitko paminėta, jog bažnyčios vidury ant sijos buvo didelis krucifiksas, antrasis toks pat koplyčioje (vadinasi, koplyčia jau buvo). Duryse, vedančiose į zakristiją, buvo vidinė spyna, o bažnyčios durys buvo užremiamos dalba. Virš bokštelio (na bani) geležinis kryžius. Akmuo šventintam vandeniui buvo įmūrytas sienoje. Bažnyčios skrynias buvo sugadinę maskoliai karo metu. Bažnyčioje buvo 11 langų, visi blogi, sveikas tik zakristijos langelis. Durys buvo apkaltos geležimis. Bažnyčios prieangis („bobinčius“) su dvivėrėmis durimis, iš jo einant į kairę buvo mūrytas skliautuotas baigiąs griūti namelis (izdebka), jame 2 langeliai ir mūrytas židinėlis. Atrodo, kad tas namelis buvo primūrytas prie bažnyčios. Mokyklos ir špitolės pastatai buvo apgriuvę, kiaurais stogais. Buvusio klebono Aleksandro Petravičiaus suremontuota ir uždengta nauju stogu zakristija, iš visų pusių paramstyta varpinė.

1670 m. rugsėjo 3 d. Vilniaus vyskupo Aleksandro Sapiegos ir kapitulos pasiųsti komisarai surašė bažnyčiai priklausančio Kunigiškių kaimo gyventojų nuostatus. Juose nurodoma, kad už kiekvieną dirbamą valaką nuo šv. Jurgio [balandžio 23 d.] iki šv. Martyno [lapkričio 11 d.] dienos vienas žmogus 6 dienas per savaitę turi eiti lažą, o nuo šv. Martyno iki šv. Jurgio, per žiemą, 4 dienas. Be to, per šienapjūtę, javapjūtę, apariant ir apsėjant laukus visi baudžiauninkai per vasarą turėjo atlikti 12 dienų skubos darbų („gvoltų“), su kuo bus įsakyta (t.y. pėsčias ar su gyvuliais). Be to, turėjo mokėti už valaką 2 kapas grašių činšo, o už priimtinį tuščią valaką (neturintį sėslaus šeimininko, kuris eitų lažą) – 4 kapas; be to, už valaką turėjo duoti po pusę statinės rugių ir avižų, vieną žąsį, 2 vištas, 10 kiaušinių. Už valaką važiuoti dukart į pastotes į Vilnių ar Rygą, arba už pastotę mokėti pinigais kapą grašių, be to, klebonijoje (ir jos ūkyje) eiti iš eilės sargybą savo dienomis (t.y. sargybos dienos į lažą neįskaitomos). Kitokių prievolių baudžiauninkai neturėjo atlikinėti[72].

Galimas daiktas, kad 1706 metais bažnyčia buvo perstatyta ar pastatyta visiškai nauja[73], nes išsiplėtusiai parapijai buvusi per maža[74].

1720 m. inventorius kiek platesnis. Jame nurodoma, kad bažnyčia funduota Radvilų, yra šv. Jurgio Kankinio vardo, mūryta, kryžiaus formos, dengta čerpėmis. Virš stogo – 4 vidutinio dydžio bokšteliai (bań cztyry miernych) su geležiniais kryžiais, vienas iš tų bokštelių didesnis, su geležiniu kryžiumi. Bažnyčioje – 13 langų, kuriuos reikią restauruoti. Buvo 2 koplyčios. Bažnyčios prieangis arba „bobinčius“ buvo pradėtas mūryti, bet nebaigtas. Jame dideli vartai (matyt, durys), o iš jų šonų vidutinio dydžio angos durims (durų dar nebuvo). Pačios bažnyčios durys buvo didelės, ant geležinių vyrių. kairėje pusėje į chorą vedė fundamentalios durys. Vargonai buvo neseniai restauruoti. Bažnyčia ir koplyčios išgrįstos plytomis. Bažnyčios sienos viduje ir išorėje baltintos, tačiau jau skylinėjo. Viduje buvo 4 didelės kolonos. Taip pat buvo 3 rūsiai, kuriuos buvo restauravęs ir išgrindęs tuometinis klebonas. Sakykla raižytojų darbo, nedažyta, o virš jos sija (bałka), tapyta tuometinio klebono rūpesčiu, ant jos pavaizduotas nukryžiuotasis, jo dešinėje – Marija, kairėje – šv. Jonas. Didysis altorius su Marijos Magdalenos paveikslu, virš kurio nukryžiuotas Jėzus, buvo stalių darbo, senas, paauksuotas. Kairiojoje nuo altoriaus koplyčioje Švč. Mergelės altorius, senas, apipuvęs, jo viršuje Švč. Trejybė; dalinai stalių, dalinai raižytojų darbo altorius buvo paauksuotas. Dešiniojoje koplyčioje Jėzaus kančios senoviškas altorius. Toje pačioje koplyčioje, šalia sakyklos, naujai prikaltas Kristaus kančią vaizduojantis altorius, funduotas ponios Knorovskos. Bažnyčioje buvo ir zakristija. Varpinė buvo sena, sudaužyta perkūnijos, nebetinkama naudoti. Šventoriuje stovėjo trys bokštai arba lavoninės (bakszt albo kościenic trzy), kurių stogai buvo suskeldėję[75].

1740 metais nurodoma, kad varpinės nebėra[76]. 1762 m. po klebono Kazimiero Lukaševičiaus mirties bažnyčią perduodant paskirtam klebonui Jonui Tadui Smolskiui minima, jog bobinčius, kuris 1720 m. buvo dar nebaigtas statyti, yra pusiau iš prūsiško mūro mūrytas, pusiau medinis, supuvęs. Pusė bažnyčios stogo esanti naujai uždengta čerpėmis ir ta pusė bažnyčios iš lauko suremontuota, antrąją pusę reikią uždengti ir remontuoti. Bažnyčios bokštelis (kopuła) medinis, senas. Bažnyčios viduje skliautai remiasi į 3 kolonas (turbūt į 3 poras kolonų), yra zakristija ir mūrytas choras. Visus langus būtina remontuoti. Didįjį ir tris šoninius altorius irgi būtina remontuoti, jie esą prasto stalių darbo. Grindys senos. Visą bažnyčios vidų taip pat reikią remontuoti. Bažnyčios gale esanti sena medinė varpinė (gal buvo pristatyta kaip bažnyčios bokštas?), trijų aukštų[77].

1775 metais nurodoma, kad bažnyčia neseniai suremontuota. Joje 2 koplyčios ir jau 5 altoriai. Šventorius esąs reikiamai aptvertas. Tačiau 1808 metais vėl sakoma, kad reikia remontuoti bažnyčios stogą, bobinčių ir zakristiją[78].

1793 m. po klebono Jokūbo Janovskio mirties klebonu paskiriamas Ignotas Houvaltas. Bažnyčios perdavimo akte nurodoma, kad altoriai buvo remontuoti ir paauksuoti klebonaujant Janovskiui, taip pat sudėtos naujos lentų grindys, padaryti langai[79].

1796 m. nurodoma, kad Vyžuonų ir Daugėliškio klebonas Žemaičių prelatas, Vilniaus kanauninkas, Ignotas Houvaltas gyveno Vilniuje – per 5 metus Vyžuonose laikė tik 2 mišias. Penkioliktus metus Vyžuonų bažnyčioje kunigavo Stanislovas Dirmeitavičius, kilęs iš Žemaitijos. Kitas kunigas Juozapas Giedrius buvo įšventintas prieš 11 mėnesių, irgi iš Žemaitijos[80]. 1796 m. kovo 26 d. Vyžuonose buvo gaisras, sudegė ir bažnyčia[81] – vėlesniuose vizitacijos aktuose kalbama apie dokumentų sudegimą per gaisrą.

1808 m. lapkričio 4 d. po klebono Ignoto Houvalto mirties perduodant bažnyčią Jonui Cyvinskiui surašytame inventoriuje pažymima, kad bažnyčia senoviška, vidutinio dydžio, su skliautais, primūrytom 2 šoninėm koplyčiom, zakristija ir prieangiu („bobinčiumi“). Bažnyčia jau dengta gontais, zakristija – lentomis, prieangis – čerpėmis, tačiau stogas kai kur jau kiauras, lauko pusėje krinta tinkas. Bažnyčios priekyje ir gale bei virš koplyčių stogų buvo geležiniai kryžiai. Bažnyčioje grindys lentinės, 12 didelių langų, zakristijoje – mažas langelis su geležinėmis grotomis, 4 altoriai, iš jų vienas brolijos, esantis koplyčioje, neseniai tapytas optiškai, jame Kristaus paveikslas. Ta koplyčia esanti dažyta parapijiečių lėšomis. Klausyklos senos, sakykla irgi, vertėtų išmesti. Varpinė buvo 2 aukštų, iš lauko raudonai dažyta, dengta čerpėmis. Po ja nedidelis rūselis laikyti alui. Šventoriaus tvora visiškai sugriuvusi[82].

1820 m. vizitacijos akte nurodoma, kad Šv. Jurgio bažnyčia mūrinė, gotiškos struktūros, su skliautais, kieno funduota – nežinoma, nes per gaisrą sudegę visi dokumentai, buvusi labai apleista ir begriūvanti, bet 1811 m. klebono J. Cyvinskio rūpesčiu visiškai suremontuota. Ji 34,5 uolekties ilgio, o prieangis („bobinčius“) 13 uolekčių ilgio, su šoninėmis koplyčiomis, 32 uolekčių pločio. Joje 12 langų, jie sudėti nauji. Stogas apdengtas čerpėmis, 5 altoriai. Po bažnyčia 3 rūsiai. Priešais brolijos koplyčią, kurioje altorius „a la fresco na optykę“ tapytas, esanti kita koplyčia 1812 metais pono Jono Rudkovskio lėšomis dažyta Petro Rozalino, joje švč. Mergelės Marijos apreiškimo paveikslas, virš jo – šv. Jono Nepomuko paveikslas[83].

1830 m. nurodoma, kad bažnyčios skliautai remiasi į 4 kolonas. Bažnyčioje 11 langų ir vienas langas virš choro. Grindys medinės, o koplyčiose, presbiterijoje, zakristijoje bei prieangyje iš plytų. Po bažnyčia 3 rūsiai, kuriuose esą seni karstai, tačiau tuo metu ten jau nebelaidojama. Bažnyčios dokumentai žuvę seniai, gaisro metu. Globėjas (koliatorius) – Vaitiekus Puslovskis, tuometinis Vyžuonų savininkas (1856 m. pardavė Vyžuonas grafui Edvardui Čapskiui). Bažnyčia esanti 34 x 18 uolekčių dydžio, prieangis – 10,5x9 uolekčių, virš jo choras; į chorą patenkama mūrytais laiptais iš bažnyčios. Dešinėje didžiojo altoriaus pusėje zakristija, bažnyčios viduje, šonuose, dvi koplyčios 6,5x6 uolekčių dydžio. Koplyčiose ir zakristijoje taip pat skliautai, kaip ir bažnyčioje. Išorės tinką būtina nedelsiant remontuoti, taip pat būtina perdengti bažnyčios stogą (jis dabar jau gontinis, lopytas naujais gontais)[84].

1842 metais pažymima, kad 1834 m. bažnyčia suremontuota, uždengta nauju gontų stogu, karnizai ir bokšteliai uždengti skarda. 1840 m. kairėje didžiojo altoriaus pusėje pristatoma antra mūrinė zakristija, dengta gontais, su dviem langais, 9x7 uolekčių dydžio, jos lubos tinkuotos. 1835 m. iš pagrindų perdažomas dešinės koplyčios altorius. Šventorius aptveriamas mūro tvora 1836 metais. 1834 m. suremontuojama ir apkalama lentomis varpinė, po ja minimas buvęs rūsys daržovėms sudėti.[85].

1852 m. gegužės 28 d. vyskupas Motiejus Valančius vizitavo ir Vyžuonas, čia suteikė Sutvirtinimą 1654 asmenims[86]. Keldamas blaivybės sąjūdį Valančius stengėsi pasiekti kiekvieną kunigą, rašė atitinkamus atskirus patarimus, kad pasakytų pamokslus apie girtavimą, paskui pasižadėtų drauge su liaudimi neberagauti degtinės. Toks laiškas 1858 m. buvo parašytas ir Vyžuonų klebonui Motiejui Tuskevičiui[87].

Vikaras Leopoldas Dilevičius už tai, kad prisidėjo prie 1863 m. sukilimo, 1864 m. ištremtas 8 metams į Sibirą, jam atimtas dvasininko titulas, konfiskuotas turtas[88].

1873 m., gavus Kauno gubernatoriaus leidimą, suremontuojama dar kartą varpinė, pristatomas trečias aukštas. 1852 metais turbūt buvo perstatytas ar suremontuotas prieangis („bobinčius“) – virš priestato įrengiami vargonai. Didysis altorius naujai dažytas ir paauksuotas 1872 metais. 1873 metais minima, kad bažnyčios stogas jau uždengtas skarda[89].

1897 m. į Vyžuonas buvo atkeltas kun. Juozas Paškevičius, jis organizavo draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą, švietė žmones, todėl lenkuojantieji dvarininkai jo nemėgę, kai jis 1899 m. birželio 20 d. mirė, dvarponiai jo laidotuvėse nedalyvavę. Jo darbus įvertinę vyžuoniškiai – sudėjo 200 rb ir ant jo kapo pastatė gražų paminklą[90].

1940 m. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas išsiuntinėjo bažnyčių klebonams raštą, prašydamas patikslinti bažnyčių istorijos faktus. Vyžuonų klebonas kun. Jonas Gudonis atsakė 1946 m. gruodžio 28 d. Jis nurodo, kad bažnyčia statyta apytikriai 1406 m., Šv. Jurgio titulo, 1611 m. kalvinistų okupuota, nes reformatų daugėję ten, kur juos palaikė didžiūnai, o Vyžuonose kalvinistų naudai labai daug pasidarbavęs kunigaikštis Kristupas Radvila. Bažnyčia buvusi grąžinta katalikams 1687 m., o kalvinistai iki 1720 m. dar laikę savo pamaldas atskiroje bažnytėlėje, kol ji supuvo. Didelį bažnyčios remontą pradėjęs ir lėšų davęs klebonas kun. Motiejus Tuskenis (Tuskevičius), Vyžuonose klebonavęs 53 metus ir miręs sulaukęs 95 m. Šiaudinių kaime 1890 m. spalio 18 d. 1891 m. kun. P. Drukteinis perdirbo bažnyčią ir ją padidino: iškirto šonų sienas, prie vienos primūrijo presbiteriją, prie antros navą ir chorus; virš jų išmūrijo bokštą; pirmiau varpinė buvusi šventoriaus kampe. Tuo metu bažnyčios apsidės išorėje ir buvo įmūryta akmeninė žalčio galva (galbūt tada ir atsirado legenda apie garbinamą žaltį?), iki tol buvusi bažnyčios rūsyje, bei akmeninis sviedinys. 1898 m. bažnyčią pakonsekravo vyskupas Gasparas Cirtautas. Bažnyčia yra 38 m ilgio ir 15 m pločio, baltai tinkuota, dengta cinko skarda, yra dvi zakristijos, presbiterija, nava ir prieangiai, iš abiejų pusių yra dvi koplyčios, 4 m ilgio ir 3,5 m pločio, 30 langų – 14 didelių ir 16 mažesnių. Didysis altorius šv. Jurgio vardo, dailidės darbo; kairėje koplyčioje (einant nuo Didžiojo altoriaus) – Sopulingosios Motinos altorius; dešinėj koplyčioj Švč. Jėzaus Širdies altorius. Vargonai 9 balsų ir dviejų pedalų, nudažyti balsvai, priekyje paauksuoti. Varpai Didžiojo karo metu išgabenti Rusijon, pasilikęs tik nedidelis varpas ir signaturka. 1937 m. ilgametis klebonas kun. Aleksandras Mileika bažnyčią visiškai sutvarkė, negailėdamas pinigų, paveldėtų iš amerikietės sesers, suvienodinęs išorę, išdažęs vidų, altorius papuošė dailininko Jono Janulio paveikslais, įdėjo naujas grindis. Kun. A. Mileika visą kunigavimo laiką išbuvęs Vyžuonų parapijoje 1905–1944 m., išsyk vikaru, vėliau klebonu, tik su dviejų metų pertrauka, kada 1941 m. buvo išvežtas Rusijon ir 1943 m. grąžintas atgal į Vyžuonas (mirė 1944 m., vyžuoniškio pulkininko Prano Saladžiaus rūpesčiu dailininkas J. Mackevičius nutapė kunigo portretą ir pakabino jį bažnyčioje). Šventorius aptvertas akmens tvora, 11 sieksnių ilgio, 10 pločio, apsodintas medžiais. Kapinės už pusės kilometro nuo bažnyčios, aptverti akmenų mūru. Senoji klebonija buvusi statyta 1736 m. 1931 m. kun. A. Mileika savo ir parapijiečių lėšomis pastatė naują, dviejų aukštų, su dideliu rūsiu. Špitolė statyta 1910 m. klebono kun. Liongino Misevičiaus rūpesčiu. Prastos žemės buvę 37 ha, esą palikta apie 3 ha (netrukus ir ta buvo atimta). Parapijiečių apie 6000, ketvirtadalis gyvena pasiturinčiai, kiti smulkūs ūkininkai, miestelyje daug bežemių darbininkų. Žymesnių asmenų iš Vyžuonų parapijos nėra (tikriausiai nenorėdamas kam nors pakenkti, jeigu rašinys patektų į nedoras rankas, klebonas jokių pavardžių nenorėjo minėti). Žmonių papročiai kaip visoje Rytų Aukštaitijoje[91].

Kaip nurodo Bronius Kviklys, remdamasis pogrindyje ėjusia „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ (Nr. 44, 1980 m.), 1980 m. iš gegužės mėn. 16 į 17 d. naktį piktadariai apiplėšė Vyžuonų bažnyčią, pagrobė brangius altorių paveikslus, monstrancinę, komuninę, kryžių, relikvijorių ir kitus vertingus daiktus[92].

Nors ir daug kartų remontuota, perdirbinėjama ir pristatinėjama, mūsų laikais bažnyčia laikoma architektūros paveldo objektu, joje yra vertingų XIX a. liaudies meno kūrinių, varpinėje 1798 m. Vilniuje Johano Samuelio Vėnerio nulietas varpas (1892 m. pakabintas bažnyčios bokšte); antrasis to paties varpų liejėjo varpas, nuliedintas 1815 m., irgi kabo bažnyčios bokšte[93].