Istoriniai duomenys: Vyžuonų miestelis- Utenos rajono savivaldybės seniūnijos  centras, įsikūręs  prie  Vyžuonos upės, įtekančios į  Šventąją.
Ankstyvoji Vyžuonų istorija labai  neaiški.  Nuo XIX a. literatūroje vyrauja nuomonė,  kad pirmoji Vyžuonų  bažnyčia Kristini Astiko  iniciatyva buvo pastatyta 1406m. Patikimais šaltiniais  nurodytos datos patvirtinti negalima, be to, XV a.  pradžioje  net
daug didesni šio regiono centrai bažnyčių neturėjo. Pieš  trečdalį amžiaus lenkų istorikas Perzys Ochman'skis, tyrinėjęs Vilniaus vyskupijos bažnyčių atsiradimą, pirmą kartą Vyžuonų bažnyčia sudaro 1553 m.  Dabar žinoma, kad 1522 m. Vyžuonų bažnyčiai buvo  dovanoti keli žemės sklypai. galimas  daiktas, kad ji atsirado XVI a. pradžioje.  Juo labiau,  kad  nežinome ir apie  Vyžuonų miestelį. Jis pirmą kartą parodytas tik apie 1600 m.  sudarytame Tomašo  Makovskio žemėlapyje.  Vyžuonas visame krašte išgarsino Biržų ir Dubingių kunigaikščiai  Radvilos. Tapę protestantais, jie  atėmė iš katalikų Vyžuonų  bažnyčią
ir  perdavė  kalvinistams (turbūt dar XVI a. antrojoje  pusėje). Prasidėjo dešimtmečius trūkusi  byla. Tik 1656 m., vykstant  karui  su Maskva  ir susilpnėjus kalvinistų  Radvilų įtakai valstybėje po  Jonušo Radvilos mirties 1655m., katalikams pavyko bažnyčią atsiimti. Vyžuonas paveldėjo Boguslavas  Radvila nenusileido  ir dėl jos bylinėjosi ilgiau  negu dešimtmetį, bet  bažnyčios  nebeatgavo. Tai  vertė daryti ir kitos  aplinkybės.

XVII a. pirmoje pusėje Vyžuonų bažnyčia tapo bene  svarbiausiu Biržų  ir Dubingių kunigaikščių  Radvilų panteonu.  Čia  iš Selco buvo atvežtas ir 1604 m. balandžio 8 d. iškilmingai palaidotas Vilniaus  vaivada ir Lietuvos   -didysis etmonas Kristupas
Radvila Perkūnas  ( 1547 -1603) vienas žymiausių Lietuvos  valstybės  veikėjų ir karo vadų. Vyžuonų  bažnyčioje 1641 m. sausio  21 d. rado   amžinojo poilsio vietą  jo sūnus,  taip pat Vilniaus vaivada ir Lietuvos didysis  etmonas  Kristupas Radvila (1585 -1640). Šalia tėvo buvo  palaidotas jo   sūnus ir  Radvilos anūkas Mikalojus (miręs 1611 m., nesulaukęs ir pusės metų amžiaus), turbūt  ir kiti mažamečiai K. Radvilos vaikai: Jurgis (1616 -1617),  Elžbieta (1622 1626 ) bei  Steponas (mirė tik ką gimęs). Dar XVII a.  antrajame dešimtmetyje K.Radvila  liepė savo sekretoriui Salomonui  Risinskiui virš tėvo (Radvilos Perkūno) kapo  ant sienos   pritvirtinti puikaus  darbo memorialinę epitafiją, kuria tekstą sukūręs Heidelbergo profesorius Emilijus  Portus, o memorialinei lentai virš sūnaus  Mikalojaus kapo  tekstą turįs parašyti pats  Risinskis. Tik XVII a. antrojoje  pusėje, kai Vyžuonų bažnyčia  atiteko katalikams  ir jos  atgauti nepavyko, Radvilų puošnūs metaliniai  karstai su palaikais  tarp 1666-1668 m. buvo pervežti į saugesnę vietą – Kėdainių  kalvinistų  bažnyčią. XVII a. pabaigoje  išmirus Biržų ir Dubingių
kunigaikščiams  Radviloms, jų lietuviškos  valdos pradėjo nykti. Prie to prisidėjo ir kitos nelaimės, pirmiausia Šiaurės karas, kurio metu Vyžuonų miestelis virto  pelenais.
Kitas Vyžuonų miestelio ypatumas, kad jų vardas  apipintas legendomis. Vietos  gyventojai Vyžuonų vardą kildina iš pagonių dievo Vyžo, turėjusio žalčio  pavidalą, ir pats  žaltys  vadintas vyžu. Galimas daiktas, kad prie šios  legendos  paplitimo prisidėjo Vyžuonų  bažnyčios  sienoje įmūryta akmeninė skulptūra, primenanti žalčio  galvą. Pasak vienų,  kadaise  ta galva  saugota  bažnyčios rūsyje ir tik  apie  1891-1892 m., perstatant   ir išplečiant bažnyčią, įmūryta į jos sieną, pasak kitų, ji  minėto perstatymo metu buvo atgabenta iš  netoliese esančio  Kartuvių kalno. Pagonybės  laikais ant jo  degusi amžinoji ugnis, o šalia aukuro, ant  postamento, buvusi padėta  saulei ir žalčiui pagerbti akmeninė dievo Vyžo galva.