Doc. dr. Edmundas Rimša
Kėdainių buvusioje kalvinistų bažnyčioje išlikę puošnūs metaliniai Radvilų šeimos karstai[1]. Tai nepaprastai svarbūs memorialiniai paminklai, priklausantys žymioms istorinėms asmenybėms ir jų anksti mirusiems vaikams. Jie yra vieni iš rečiausių mūsų krašte tokio pobūdžio kultūros ir epigrafikos paminklų, rodančių aukštą materialinės kultūros lygį, Lietuvos didikų laidojimo papročius. Deja, karų audros, sovietmetis ir kitos negandos labai juos apgadino. Dingo kai kurių karstų dangčiai, puošyba, herbai, o prasidėjusi švino erozija sunaikino žymią dalį memorialinių įrašų. Kadangi dauguma Kėdainiuose esančių karstų kadaise buvo Vyžuonose[2], šios knygos rengėjai nutarė minėtą straipsnį perspausdinti. Atsižvelgiant į knygos paskirtį ir šiek tiek kitą skaitytoją, straipsnyje kai kurių su Vyžuonomis nesusijusių dalykų, pavyzdžiui, Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos (1612–1655) karsto, nebeaptarsime, o kitą medžiagą patikslinsime ir papildysime naujais duomenimis.
Trumpai apie Kėdainiuose esančius Radvilų karstus iš Vyžuonų
Istorinėje literatūroje Radvilų karstus Kėdainiuose pirmasis paminėjo Teodoras Triplinas kelionės po Žemaitiją dienoraštyje[3]. Vėliau Radvilų kriptoje lankėsi Ignotas Bušinskis. Jis stengėsi nustatyti, kieno tie karstai, paskelbė didžiųjų karstų memorialinius įrašus[4]. Abu autoriai buvo nekritiški. Istoriniai faktai, supinti su romantiškais pasakojimais jų darbuose, klaidino ne tik amžininkus, bet ir XX a. istorikus[5]. Spręsti problemą buvo sunku dar ir dėl to, kad Radvilų kriptoje esantys karstai čia pateko ne iš karto. Jie buvo atvežti iš kitų kalvinistų bažnyčių, į ką dauguma rašiusiųjų neatkreipė dėmesio.
Naujos šaltinių publikacijos[6], Evangelikų reformatų sinodo fonde Vilniuje[7] ir buvusiame Nesvyžiaus Radvilų archyve rasta nauja medžiaga[8] bei pačių karstų tyrimai leidžia iš naujo pažvelgti į nagrinėjamą klausimą ir tiksliau identifikuoti jų priklausomybę, nustatyti karstų pervežimo iš Vyžuonų į Kėdainius apytikrį laiką.
Kristupas Radvila Perkūnas. Seniausias Kėdainiuose išlikęs karstas panašaus į ganėtinai didelę stačiakampę dėžę (197 cm ilgio, 80 cm pločio ir 85 cm aukščio). Jos galus puošė liūtų galvos, o šonuose tarp augalų ir vaisių motyvų bareljefų buvo įkomponuoti renesansiniai skydai su jungtiniais kunigaikščių Radvilų giminės herbais[9].
1 pav. Kristupo Radvilos Perkūno karstas, 1980 m. foto
2 pav. Liūto galva karsto kojūgalyje, 1980 m. foto
3 pav. Karsto šonų augalinių motyvų puošybos fragmentas, 1980 m. foto
4 pav. Karsto dangčio raižybos fragmentas, 1980 m. foto
Karstą dengia masyvus kadaise puikiai raižytas augalinių motyvų ornamentu dangtis, kurio viduryje išraižytas toks pat jungtinis herbas, o lotyniškas įrašas virš jo byloja, kad čia palaidotas Vilniaus vaivada ir Lietuvos didysis etmonas Biržų ir Dubingių kunigaikštis Kristupas Radvila, vadintas Perkūnu (1547–1603). Žemiau išvardijamos pareigos, pažymimi kariniai nuopelnai ir dorybės, nurodoma, kad buvo vedęs 4 kartus ir miręs 56 metų. Po herbu, kaip buvo priimta tuo laiku, pateikiamas eiliuotas svetimšalio pokalbis su Mūza (visai sunykęs). Abu dangčio tekstus sukūrė Radvilų reikalų tvarkytojui ir sekretoriui, humanistas Solomonas Risinskis, vienas iš labiausiai apsišvietusių to meto žmonių Lietuvoje[10]. Deja, negailestingas laikas taip paveikė dangčio memorialinius įrašus, kad vietomis juos teko atkurti iš minėto Risinskio rankraštinio palikimo[11].
Įrašai Kristupo Radvilos Perkūno karste
a) Karsto dangtyje virš herbo:
PERPETVITATI | INCLYTI ET PRAESTANTISS[IMI]a SACR[I]a ROM[ANI]a | IMP[ERII]a PRINCIPI[S]a CHRISTOPHORI RADZIVILII | DVCIS BIRZARVM ET DVBINCORVM | PALATINI VILNEN[SIS]a EXERCITVVM IN M(AGNO). D(VCATV). L(ITHVANIAE). | PRAEFECTI GENERALIS ETC. QVI POSTQVAM | IN AVLA | SPLENDIDE ET CVM DIGNITATE QVA INCI|SOR ET POCILLATOR VERSATVS ESSET | IN REPVB[LICA]a | HONORES AMPLISSIMOS QVA VICE CANCEL|LARIVS CASTELLANVS ET PALATINVS GESSIS[S]ETb | IN BELLO | HOSTES QVA CAMPIDVCTOR PRIMVM POST IMPERA|TOR MOSCHOS QVIDEM SEDIBVS PROPRIIS VNA CVM | MAGNO IPSORVM DVCE INTREPIDE PEPVLISSET SVE|COS VERO MAGNA PARTE LIVONIAE ERECTA STRENVE | REPRESSISSET PROFLIGASSET | DOMINI SVAE | DITIONIS PRVDENTISSIME AC IVSTISSIME QVA | PATER FAMILIAS ADMINISTRASSET | QVADRVPLICI CONIVGIO FELIX | TRIVM LIBERORVM SVPERSTETVM PARENS | IVSTVS FORTIS PATIENS | MISERICORS SINCERVS AFFABILIS | SEX ET QVINQVAGINTA | EXACTIS AETATIS SVAE ANNIS | TANDEM | HOC IN MONVMENTO | QVIEVIT.
a Sutrumpinimai nepažymėti. b Praleista S.
b) Karsto dangčio briaunoje:
a-MORTVVS XX NOVEMB[RIS]b AN[NO]b MD.C.III-a | c-CONDITA SI VIRTVS POSSET ET IPSA MORI-c | d-SEPVLTVS VIII APRIL[IS]b AN[NO]b MDC IV-d | e-DVX RADIVIL IACET HIC VIRTVS SIMVL ALMA VI[XI]SSETb-e.
a-a Įrašas prie galvos. b Sutrumpinimai nepažymėti. c-c Įrašas dešinėje. d-d Įrašas prie kojų. e-e Įrašas kairėje.
5 pav. Įrašas dangčio briaunoje ties kojūgaliu su nurodyta palaidojimo data, 1980 m. foto
Karstas išliko nepaliestas iki XIX a. pabaigos. Tik 1872 m. rugpjūčio 26 d. atidarius karstą, buvo aptiktas auksinis signetas su inicialais C. R. D. G. D. (Christophorus Radivil Dei Gratia Dux), apyrankė, žiedas ir grandinėlė. Signetas padovanotas giminės palikuoniui pagal moteriškąją liniją Petrui Vitgenšteinui, o kiti daiktai perduoti Lietuvos evangelikų reformatų sinodo archyvui Vilniuje[12].
Asmenybę patvirtina ir jungtinis herbas. Erelio krūtinę dengia 4 laukų skydas, rodantis giminystės ryšius[13]. Pirmame lauke įdėtas senasis Radvilų giminės herbas – 3 ragai (lenk. Trąby), o antrajame motinos herbas – Valtis (lenk. Łodzia). Žinoma, kad Valties herbo Kotryną Ivinskaitę buvo vedęs Mikalojus Radvila Rudasis, jo tėvas[14]. Kad čia jų sūnaus herbas, patvirtina ir senelių herbai: trečiajame lauke esantis Gžymalos herbas (lenk. Grzymała) priklauso senelei iš motinos pusės Goslickaitei[15], o ketvirtajame Avino herbas (lenk. Junosza) – senelei iš tėvo pusės Kolankaitei[16]. Taigi tiek jungtinis herbas, tiek minėti įrašai leidžia patikimai tvirtinti, kad šis karstas priklauso Vilniaus vaivadai ir Lietuvos didžiajam etmonui Kristupui Radvilai Perkūnui.
6 pav. Kristupo Radvilos Perkūno jungtinis herbas, 1980 m. foto
Chronologiškai vėlesni vaikų karstai. Apie Kėdainių didžiuosius karstus ir juose gulinčias asmenybes rašę autoriai į mažuosius nekreipė dėmesio. Tik Ptaškinas spėjo, kad šalia Vilniaus kašteliono Jonušo Radvilos, kurį, autoriaus nuomone, nužudęs jo tarnas 1628 m., gulį visi jo vaikai[17]. Toks spėjimas neteisingas.
Elžbieta Radvilaitė. Kaip byloja įrašas karsto dangtyje, didžiausiame iš vaikų karstų (125 cm ilgio, 50 cm pločio ir 55 cm aukščio)[18] buvo palaidota Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo etmono Kristupo Radvilos ir Onos Kiškaitės duktė Elžbieta (1622.IX.4–1626.X.28), kurią, mirusią vaikystėje, paminėjo istorikai; tik Edvardas Kotlubajus (Kotłubaj) klaidingai nurodė jos mirties datą – iškart po gimimo[19].
7 pav. Elžbietos Radvilaitės karstas, 1973 m. foto
8 pav. Karsto dangčio įrašas, 1973 m. foto
Įrašas Elžbietos Radvilaitės karsto dangtyje:
NOMINI IESV Sa | ELIZABET RADZIWILIA | ILLVSTRISSIMO | CHRISTOPHORO RADZIWIL[O]b | BIRZAR[VM]b ET DVBINKOR[VM]b DVCE | S(ACRI): R(OMANI): IMPERI[I]b PRINCIPE | M(AGNI). D(VCATVS): LIT(HVANIAE). CAMPIDVC(TORE). | PATRE | ANNA RADZIWILIA | EX ILLVSTRI(SSIMI). FAM(ILIA): KISKORVM | MATRE | ANNO SAL(VTIS): M: DC XXII | DIE IV: SEPTEMBR(IS). | NATA | ANNO VERO M DCXXVI | DIE XXVIII OCTOBR(IS). | INELVCTABILI EHEV FATO | DENATA. | PATRIS VNICVS LEPOS | FOEMINEI QVONDA(M) SEXVS | INSIGNE FVTVRVM | ORNAMENTVM | AST NVNC | INCERTAE ACH SPEI | LVCTVOSVM DOCVMENTV(M) | TENELLVM CORPVSCVLV(M) | STVPENDASQV(E) | ANNOS PRECVRRENTES DOTES | VRNA HAEC INCLVDIT | BEATA SED ANIMVLA | ANGELICIS ASSOCIATA CHORIS | AETERNO FRVITVR GAVDIO.
a Sutrumpinimas neišaiškintas, galbūt SALVATORIS. b Sutrumpinimai nepažymėti.
Meniniu požiūriu įdomi karsto puošyba. Jis pradžioje buvo išgraviruotas, o paskui dar papuoštas augalinių motyvų bareljefais. Karsto kampuose jam pernešti įmontuotos liūtų galvos su metaliniais žiedais nasruose. Šonuose ir galvūgalyje pritvirtinti Radvilų giminės herbai su trimis ragais mažame skydelyje ant erelio krūtinės. Ties erelio galva išgraviruoti velionės inicialai E ir R.
9 pav. E. Radvilaitės karsto galo puošyba, 1973 m. foto
Kiti du karstai be dangčių[20]. Gal jie nukentėjo 1794 m., kai buvo nutarta 4 karstus perlydyti karo reikalams[21]. Bent 1910 m. dangčių nebuvo, nes jų, kaip ir kitų karstų dangčių įrašus, būtų nurašęs Kėdainių pastorius[22]. Abu pagaminti toje pačioje dirbtuvėje ir, matyt, tuo pačiu laiku, nes stilius, puošybos elementai niekuo nesiskiria. Kaip ir Elžbietos karstas, jie puošti augalinių motyvų bareljefais, tik negraviruoti, kampuose įtvirtintos liūtų galvos su žiedais nasruose, o šonuose ir abiejuose galuose – jungtiniai herbai su inicialais.
10 pav. Jurgio Radvilos karstas, 1973 m. foto
11 pav. Karsto galas su jungtiniu herbu, 1973 m. foto
Jurgis ir Mikalojus Radvilos. Nustatyta, kad ilgesnysis karstas (90 cm ilgio, 40 cm pločio ir 45 cm aukščio) su inicialais G ir R yra Jurgio (lot. Georgius)[23], o panašus mažesnysis (80 cm ilgio, 35 cm pločio ir 50 cm aukščio) su inicialais N ir R – Mikalojaus (lot. Nicolaus) Radvilų, Elžbietos brolių[24]. Jurgis gimė 1616 m. gegužės 5 d. ir tegyveno 10 mėnesių. Jo trumpą gyvenimą atspindi lenkų kalba Risinskio parašyta 4 eilučių epigrama[25]. Sprendžiant iš karstų dydžių, panašaus amžiaus mirė ir Mikalojus. Yra žinoma, kad Mikalojaus tėvas nurodymuose savo patikėtiniui ir sekretoriui Risinskiui buvo liepęs sukurti epitafiją sūnui. Tarp 1614 m. Risinskio išspausdintų epitafijų viena skirta Mikalojui, mirusiam 1611 m. ir tesulaukusiam 5 mėnesių ir 12 dienų[26]. Gali būti, kad abiem šiais atvejais turima omenyje tas pats asmuo[27].
12 pav. Mikalojaus Radvilos karsto galas su jungtiniu herbu, 1973 m. foto
Steponas Radvila. Pats mažiausias su išlikusia vaiko mumija yra Stepono Radvilos karstas (70 cm ilgio, 40 cm pločio ir 40 cm aukščio). Įrašas dangtyje rodo, kad vaikas mirė tik ką gimęs, bet iš įrašo neaišku net kuriais metais. Karsto puošyba panaši į kitų aptartų karstų, o jos stilius artimesnis Elžbietos karsto stiliui. Negalime atsakyti, kurio iš Radvilų jis sūnus. Giminės biografai jo nežino. Galima tik spėti, kad ir jis yra Kristupo Radvilos sūnus, minėtų vaikų brolis. Tokį spėjimą iš dalies pateisina karstų panašumas, lyg rodantis šeimos tradicijas.
13 pav. Stepono Radvilos karstas, 1973 m. foto
14 pav. Karsto dangčio įrašas, 1973 m. foto
Įrašas Stepono Radvilos karsto dangtyje:
STEPHAN RADZIW|IL LEZY W TYM GRO|BIE ZCHOWANY KTO|REGO SMIERC LAKOMA | PRZYCIELAa WIEK RANY | NABAWIL SWE RODZICE | SMVTKV Y ZALOSCI LECZ | SIEBIE SCZESCIA BO | ZSZEDL W CZYSTEY | NIEWINNOSCI.
a Taip orig.
Trumpai aptartų metalinių karstų vienodas stilius ir kartu nedideli jų skirtumai rodo, kad karstai buvo pagaminti vienoje vietoje, bet ne tuo pačiu metu, greičiausiai po kiekvieno asmens mirties, tai yra tarp 1603–1626 metų. Karstų pagrindus turbūt gamino viena dirbtuvė, o papuošimus, bent jau herbus, – kita ar kiti meistrai, herbai išėjo didesni ir, norint juos pritvirtinti, teko iškarpyti viršutinės ir apatinės briaunos papuošimus. Šių karstų paskirtis dvejopa. Tai karstai ir tiesiogine šio žodžio prasme, ir memorialiniai paminklai mirusiesiems. Jų atsiradimą XVII a. pradžios Lietuvoje galime laikyti nauju magnatų laidojimo papročiu.
Šeimos kapo perkėlimas iš Vyžuonų į Kėdainius
Kėdainiuose esančių karstų autentiškumas nekelia abejonių. Geriausiai tai rodo stilius, ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų karstų memorialinių įrašų epigrafika, biografinių žinių tikslumas ir detalumas. Bet taip pat neabejotina, kad dalis Kėdainiuose esančių karstų anksčiau buvo Vyžuonose. Dėl to reikia kiek smulkiau aptarti šiuos klausimus ir išsiaiškinti, kas buvo palaidota Vyžuonose ir dėl kokių priežasčių pervežta į Kėdainius.
Kristupas Radvila Perkūnas mirė 1603 m. lapkričio 20 d. Lososnoje (dabar Lenkija). Jis norėjo būti palaidotas Biržuose jo įsirengtame pilies bažnyčios rūsyje. Dar 1599 m. rugpjūčio 4 d. rašytame testamente prašė palaidoti paprastai, be didelių iškilmių, virš palaikų pakabinti raudono šilko vėliavą, kurioje keliomis eilutėmis būtų įrašyti jo titulai, nuopelnai ir kt.[28] Bet gyvenimas lėmė kitaip. Iš Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio laiško, rašyto 1604 m. kovo 7 d. iš Nesvyžiaus velionio sūnui Jonušui, matyti, jog tuomet jo kūnas buvo Selce (dab. Baltarusija). Laiške teiraujamasi dėl palaikų išvežimo iš Selco, nes labai blogėjantys keliai galį sutrukdyti tai atlikti iki Velykų (balandžio 18 d.)[29]. Ar dėl pablogėjusio oro, ar dėl kitų priežasčių Radvilos palaikai nepasiekė Biržų, o buvo palaidoti 1604 m. balandžio 8 d. Vyžuonų bažnyčioje. Kiek vėliau jo sūnus, taip pat Kristupas, liepė jau minėtuose nurodymuose Risinskiui virš tėvo karsto ant sienos pritvirtinti puikaus darbo medinę nuspalvintą memorialinę lentą ar epitafiją, kuriai tekstą sukūręs Heidelbergo profesorius Emilijus Portus, o memorialinei lentai virš sūnaus Mikalojaus kapo tekstą turįs sukurti pats Risinskis[30]. Vadinasi, iš Kėdainiuose esančių karstų, be Kristupo Radvilos Perkūno, Vyžuonose buvo palaidotas ir jo anūkas Mikalojus.
1666 m. Boguslovas Radvila, kovodamas su katalikais dėl Vyžuonų bažnyčios atgavimo, vienu iš argumentų laikė šeimos mauzoliejų ir, be jau mums žinomo Radvilos Perkūno, paminėjo jo sūnų Kristupą ir šių pirmtaką Mikalojų Radvilą Rudąjį, mirusį 1584 m.[31], kurį istoriografija sieja su Dubingiais[32]. Ir iš kitų šaltinių žinoma, kad čia buvo palaidotas Perkūno sūnus Kristupas[33]. Tiesa, Kotlubajus, remdamasis 1840 m. išleistu Boguslovo Radvilos gyvenimo aprašymu, kuriame dėl teksto praleidimų neaiškiai nurodoma palaidojimo vieta, jo palaikų ieško Kėdainiuose[34]. Iš Tadeušo Vasilevskio (Wasilewski) tyrinėjimų matyti, kad Boguslovo biografų turėtoje autobiografijoje buvo praleistas žodis „Vyžuonos“. O tai reiškia, kad Boguslovas Radvila 1641 m. dėdės Kristupo laidoti vyko ne į Kėdainius, kaip šaltinį suprato Kotlubajus, o per Kėdainius į Vyžuonas[35].
1641 m. Kristupo Radvilos (1575–1640) laidotuves puikiai aprašė jose dalyvavęs Radvilų klientas ir spaustuvininkas Jonas Kmita. Jis smulkiai aptarė ne tik laidotuvių procesiją, šermenis Svėdasuose, nakvynę Bėdžių kaime, laidotuves Vyžuonų bažnyčioje, bet ir paminėjo nepaprastai puošnų velionio karstą, pateikė jo memorialinius įrašus ir kitas smulkmenas. Pasak jo, ceremonialo metu ant karsto, kurio šonus puošė po tris liūtų galvas su žiedais nasruose, gulėjo brangiais akmenimis apsiuvinėta kunigaikščio kepurė, šalia jos buožė, etmono simbolis, ir kardas, vaivados simbolis, abu iš aukso su akmenimis. Sidabrinėje lentelėje virš karsto buvo pabrėžta Biržų ir Dubingių kunigaikščio Kristupo Radvilos garbinga kilmė, nurodytos pareigybės, kariniai nuopelnai ginant kraštą nuo maskvėnų ir švedų, velionio aukšta moralė. Jis miręs turėdamas 55 metus, 5 mėnesius ir 28 dienas amžiaus. Galvūgalyje, kitoje sidabrinėje lentelėje, dar kartą aprašyta velionio aukšta moralė, dorybės, nuopelnai kraštui, jo kariniai žygdarbiai. Virš Radvilos kapo Vyžuonų bažnyčioje buvo pakabinta dviejų galų (uodegų) raudono damasto vėliava, kurios vienoje pusėje buvo pavaizduoti visi kunigaikščio herbai, o kitoje lotyniškas įrašas, aukštinantis velionio herojinius žygius, narsą, dorumą. Čia Radvila iškalba lyginamas su Nestorui, protu – su Kalchantu, o tvirtybė – su Achilu ir Hektoru[36].
Pateikti duomenys rodo, kad Vyžuonose Radvilos laidoti iš seno, be to, čia laidoti Biržų ir Dubingių kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Rudojo, Barboros Radvilaitės brolio, palikuonys. Ir tai dėsninga, nes XVII a. pirmajame trečdalyje Radvilos Kėdainiuose dar neturėjo tvirtos konfesinės bazės. 1600 m. jų pirmtakas Vitebsko vaivadaitis Stanislovas Kiška atėmė iš katalikų bažnyčią ir perdavė ją reformatams. Prasidėjusi byla truko 27 metus, ir ją teko baigti naujiems Kėdainių savininkams. Pagal 1627 m. rugpjūčio 30 d. Radvilų sutartį su Vilniaus vyskupu bažnyčia buvo grąžinta katalikams[37].
Nauja kalvinistų bažnyčia, kurioje dabar yra karstai, buvo funduota XVII a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje–ketvirtojo pradžioje. Jos statyba užtruko, nes pašventinta tik 1652 metais[38]. Labai abejotina, kad iki to laiko Kėdainiuose būtų buvę kas nors iš Radvilų palaidota, juo labiau pervežta iš Vyžuonų, antraip čia, o ne į Vyžuonas 1641 m. būtų atvežę Kristupo Radvilos palaikus. Aišku, joje negalėjo būti palaidoti vaikai, mirę XVII a. antrajame trečiajame dešimtmetyje.
Dėl to manytume, kad Vyžuonose, be Mikalojaus, galėjo būti palaidoti ir kiti Kristupo Radvilos ir Onos Kiškaitės vaikai: Jurgis, Elžbieta bei Steponas, juo labiau kad pagal 1599 m. rugpjūčio 4 d. Kristupo Radvilos Perkūno testamentą Vyžuonų dvarą paveldėjo jauniausiasis sūnus Kristupas, minėtų vaikų tėvas[39]. Čia galėjo būti auginami jo vaikai, o mirę palaidoti bažnyčioje. Be abejo, palaikus į šeimos kapą galėjo atvežti ir iš kitur.
XVII a. antrojoje pusėje padėtis pasikeitė. Dėl kontrreformacijos pergalės ir per karus susilpnėjusios reformatų gynėjų Biržų ir Dubingių atšakos Radvilų įtakos Lietuvoje, ypač po Jonušo Radvilos mirties 1655 m., katalikų bažnyčia vėl užėmė vadovaujančią padėtį. Viena po kitos buvo užimtos kalvinistų bažnyčios, sustiprėjo kitatikių persekiojimas. Panašaus likimo susilaukė ir Vyžuonos. Iš prasidėjusios bylos aiškėja, jog Vyžuonų bažnyčią, į kurią katalikai buvo įvesti 1656 m. birželio 27 d., jiems per karą „padovanojo“ kažkoks rusų karininkas[40].
Nauji Vyžuonų bažnyčios šeimininkai nesiskaitė su priemonėmis idėjiniams priešininkams palaužti. Kaip pavyzdį priminsime vieną epizodą. Kai Vyžuonų kunigas Povilas Klečkovskis neteisėtai apkaltino Radvilos komisarus sulaužius kryžius ant katalikų kapų, Boguslovas Radvila, aiškindamas šį reikalą savo patikėtiniui Stanislovui Nezabitauskui byloje su Vilniaus kapitula, 1666 m. rugpjūčio 6 d. rašė: „Taip pat dar kartą primenu Vyžuonų atsitikimą: jo negalima nepaisyti, nes nors liudininkas žydas tikina, jog tą kryžių ant mano žemininko evangeliko kapo buvo pastatę patys evangelikai, jo giminaičiai, tam, kad kunigas kūnų neišmestų (ką įpratęs daryti), ir kad pats kunigas tą paprastą kryžių be nukryžiuotojo sulaužė, vis dėlto tą reikalą reikia žiūrėti, netgi, jei galima, užbėgti jam už akių, idant per nerūpestingumą dėl to nekiltų koks nors pavojus“[41].
Laiško eilutės akivaizdžiai rodo susiklosčiusią padėtį ir kunigaikščio nuogąstavimą, jog neteisingi kaltinimai katalikų bažnyčios rankose nevirstų ginklu prieš jį ir kalvinistus. Nors ir buvo imtasi atsargumo priemonių, Vyžuonų bažnyčios atgavimo klausimas nejudėjo iš vietos. Net tuo rūpinęsis Nezabitauskas 1667 m. laiške Boguslovui jį laikė beviltišku[42]. Bažnyčios netekimas ir neaiški bylos dėl jos atgavimo baigtis, kalvinistų persekiojimas ir jų palaikų niekinimas bei kitos skriaudos, matyt, paskatino šeimos kapui ieškoti saugesnės vietos. Čia pravartu prisiminti 1557 m. Piotrkovo katalikų sinodo nutarimą, draudusį bažnyčiose pradėti pamaldas, kol iš jų nebus išimti eretikų (jais laikė ir reformatus) kūnai[43]. Tuomet Lietuvos vyskupai šį nutarimą boikotavo, bet dabar padėtis buvo kitokia.
Saugesnė vieta buvo Kėdainiai, kurie XVII a. antrajame ketvirtyje dėl naujų privilegijų ir fundacijų pasidarė vienu iš reikšmingiausių kalvinizmo centrų Lietuvoje[44]. Pirmą kartą Radvilų šeimos kapas čia paminėtas 1668 m. gruodžio 27 d. Boguslovo Radvilos testamente, kuriame jis prašė gimines ne tik nuvežti pusbrolio Jonušo palaikus į „protėvių rūsius“ Kėdainiuose, bet ir išreiškė norą būti pats ten palaidotas, jeigu mirtų tėvynėje[45].
Po Kėdainių kalvinistų bažnyčia yra keli rūsiai, bet tik viename laidoti Radvilos. Jame ir yra mūsų aptariami karstai. Daugiau Radvilų karstų ar memorialinių lentų čia nėra, bent jų nežinojo nei XIX a. pastoriai, vedžioję po bažnyčią Tripliną, Bušinskį, nei 1910 m. pastorius, kruopščiai nurašinėjęs visų karstų, memorialinių lentų ir kitus įrašus[46]. Neaišku tik, kur dingo 1641 m. Vyžuonose palaidoto Kristupo Radvilos karstas. Galbūt jis dėl metalo, kaip ir minėti vaikų karstų dangčiai, buvo atiduotas 1794 m. sukilėlių reikmėms. Tiesa, Šinkūnas šiame rūsyje, be jau žinomų, dar buvo užtikęs didelį medinį karstą, kurio dabar nebėra. Bet taip ir liko neaišku, kieno jis. Spėjama, kad tai metalinio vidinis karstas (galbūt Kristupo?)[47]. Vadinasi, Boguslovo minimus „protėvių rūsius“ galime konkrečiai susieti tik su minėtu rūsiu ir jame esančiais karstais, o tai reiškia, kad mirusiųjų palaikai į Kėdainius buvo atvežti iki testamento sudarymo 1668 m. pabaigoje, ir ne anksčiau kaip 1666 m. rugpjūtį, kai jais argumentuojama Vyžuonų bažnyčios atgavimo byla. XVIII a. „fundatorių kapai“ Kėdainių kalvinistų bažnyčioje pradedami dažnai minėti. Jie pasidaro lyg pretekstu ieškoti globėjų ir lėšų bažnyčios remontui[48].
Iš to, kas buvo pasakyta, matyti, kad dauguma dabar Kėdainiuose esančių karstų kadaise buvo Vyžuonose: Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo etmono Kristupo Radvilos Perkūno, jo sūnaus Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo etmono Kristupo Radvilos bei šio vaikų, o Radvilos Perkūno anūkų: Jurgio, Mikalojaus, Elžbietos ir turbūt Stepono. Palaikai į Kėdainius buvo pervežti greičiausiai 1666–1668 metais. Tokį žingsnį lėmė po XVII a. vidurio karų susilpnėjusi kalvinistų bažnyčios ekonominė ir politinė galia bei kontrreformacijos pergalė, dėl kurių sustiprėjo kitatikių persekiojimas ir kalvinistų bažnyčios viena po kitos, tarp jų ir Vyžuonų, atsidūrė katalikų rankose. Kėdainiai buvo pasirinkti turbūt dėl to, kad čia išliko palyginti stiprus kalvinizmo centras su gerai įrengta ir aprūpinta mūrine šventove, kuri šeimos kapui buvo daug tinkamesnė ir saugesnė negu bet kuri kita kalvinistų bažnyčia.
2006 04 29
[1] E. Rimša, XVII a. Radvilų karstai Kėdainiuose, Lietuvos istorijos metraštis. 1984 metai, Vilnius, 1985, p. 20–37.
[2] Mūsų 1983 m. bandymai ką nors rasti iš Radvilų palikimo Vyžuonų bažnyčioje buvo bevaisiai. Neliko ir Radvilų dvaro rūmų. Jų vietą mena kalnelis, ant kurio apie 1946 m. Povilas Kunčina įsirengė sodybą. Kasant žemę ir sodinant sodą, pasak vietos žmonių, buvo rasta XV–XVI a. monetų, taip pat plytų ir herbinių koklių fragmentų (jie atiduoti Utenos kraštotyros muziejui). Vietoje liko tik du kalnelyje rasti 1558 ir 1563 m. Žygimanto Augusto pusgrašiai.
[3] T. Tripplin,Dziennik podróży po Litwie i Żmudzi odbytej w 1856 roku, t. 2, Żmudź, Wilno, 1858, s. 82–84, 98–103.
[4] I. B[uszyński], Brzegi Niewiaży, Wilno, 1873, s. 33–36, 68–70. Didžiųjų karstų tekstus, verstus į lietuvių kalbą K. Kepalo, 1928 m. paskelbė Šinkūnas (P. Šinkūnas, Kėdainių miesto istorija: Krašto mokslui medžiaga, Kaunas, 1928, p 71–72).
[5] Slownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów slowiańskich, t. 4, Warszawa, 1883, s. 19; M. Baliński, T. Lipiński,Starożytna Polska pod wzgłędem historycznym, jeograficznym, 2 wyd., t. 4, Warszawa, 1886, s. 463–464; И. Пташкин, Местечко Кейданы (Опыт историко-экономического описания), Ковно, 1899, с. 2–10; P. Šinkūnas, min. veik., p 15–16; J. Yčas, Radvilų darbai Kėdainiuose, „Mūsų žodis“, 1930, Nr. 3–4, p. 61– 62; Lietuvos miestai, red. J. Baltakevičius, Šiauliai, 1932, p. 88, 93; A. Šapoka, Jonušas Radvila ir Švedija, „Židinys“, 1939, Nr. 8–9, p. 228; E. Laucevičius,Popierius Lietuvoje XV–XVIII a., Vilnius, 1967, p. 81; A. Šapoka,1655 m. Kėdainių sutartis, arba švedai Lietuvoje 1655–1656 metais, parengė A. Tyla, Vilnius, 1990, p. 135–136.
[6] J.A. Chrapowicki, Diariusz, cz. 1, lata 1656–1664, oprac. T. Wasilewski, Warszawa, 1978; B. Radziwiłł, Autobiografia, oprac. T. Wasilewski, Warszawa,1979.
[7] Lietuvos mokslų akademijos biblioteka (toliau – LMAB), f. 40; Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka (toliau – LNB), f. 93.
[8] Solomono Risinskio memorialinių įrašų tekstai, Baltarusijos nacionalinis istorijos archyvas (toliau – BNIA), f. 694, ap. 1, b. 145, l. 1–16v.
[9] Jame, kai mes karstą tyrinėjome prieš ketvirtį amžiaus, dar buvo išlikę keli sudūlėję kaulai, dalis kaukolės. Tuomet originalus jungtinis herbas buvo tik kairiajame karsto šone, bet nebebuvo keleto augalinių motyvų puošybos elementų.
[10] Jo ranka rašytas tekstas išliko buvusiame Nesvyžiaus Radvilų archyve (BNIA, f. 694, ap. 1, b. 145, l. 6v–8). Svetimšalio pokalbio su Mūza tekstą, kuriame daugiau kalbama apie bendruosius egzistencijos dalykus, paliekame neskelbtą. Jį galima rasti Bušinskio publikacijoje, tiesa, ne be rašybos klaidų ir praleidimų (žr. 4 nuorodą). Išsamiau apie Risinskį žr.: I. Lukšaitė, S. Risinskis – Lietuvos reformacijos veikėjas ir humanistinė kultūra, Lietuvos istorijos metraštis. 1984 metai, Vilnius, 1985, p. 5–19.
[11] Bušinskio publikacijoje, kuria naudojomės 1984 m., yra klaidų, praleistas įrašas dangčio briaunoje. Skelbiant įrašus, laikytasi taisyklių, priimtų daugiatomiame epigrafikos šaltinių sąvade „Corpus inscriptionum Poloniae“, taip pat žr.: J. Szymańki, Potrzeby i możliwości polskiej epigrafiki, Problemy nauk pomocniczych historii, t. 2, Katowice, 1973, s. 72.
[12] LNB, f. 93–85, l. 1–2.
[13] Plačiau apie jungtinių herbų sudarymo principus Lietuvoje žr.: E. Rimša, Heraldika. Iš praeities į dabartį, antra papildyta laida, Vilnius, 2004, p. 134–138.
[14] W. Dworzaczek, Genealogia, t. 2, Tablice, Warszawa, 1959, tabl. 163.
[15] Icones familiae ducalis Radivilianae, Petropoli, 1875, 1. 31.
[16] W. Dworzaczek, op. cit., tabl. 118.
[17] И. Пташкин, min. veik, p. 7.
[18] Palaikai neišlikę.
[19] Ż. Pauli, Żywoty hetmanów Królewstwa Polskiego i Wielkiego Księstwa Litewskiego, Lwów, 1850, s. 203; Icones, l. 52; plg.: E. Kotłubaj, Galerja nieświeżska portretów Radziwiłłowskich, Wilno, 1857, s. 128.
[20] Palaikų nebėra.
[21] LNB, f. 93–584, l. 1–3.
[22] Kėdainių pastoriaus kruopščiai ir palyginti tiksliai nurašyti Radvilų karstų memorialiniai įrašai, LMAB, f. 40–568, l. 1–9. Jis tai padarė, vykdydamas Evangelikų reformatų sinodo jam persiųstą Rusijos vidaus reikalų ministerijos 1910 m. raštą. Iš jo aiškėja, kad Rusijos imperatoriaus nurodymu norėta išleisti leidinį apie tokius įrašus kitatikių (ne stačiatikių) bažnyčiose (ten pat, l. 13).
[23] Kojūgalyje trūksta liūto galvos.
[24] E. Rimša,Radvilų karstų Kėdainiuose identifikavimo klausimu, Archeologinės ir numizmatinės medžiagos komplektavimas ir konservavimas, Vilnius, 1983, p. 63–65.
[25] Jerzy Radziwiłł zacnych rodziców potomstwo | Tu leży pochwycony prze gołej łakomstwo, | A to przed czasem w jednym niecałym roku, | Jakoż tu śmierci nie mieć dojrzałym na oku (A. Sajkowski, Od Sierotki do Rybeńki, Poznań, 1965, s. 45).
[26] Я.И. Порецкий, Соломон Рысинский: Solomo Pantherus Leucorussus. Конец XVI – начало XVII века, Минск, 1983, с. 61, 69 (epitafijos vertimas į rusų kalbą).
[27] Kristupo Radvilos nurodymai Risinskiui literatūroje datuojami apie 1621 m. (Monumenta Reformationis Polonicae et Lithuanicae (toliau – MRPL), ser. 4, , zesz. 2, Akta Synodów prowincjalnych Jednoty Litewskiej 1611–1625, Wilno, 1915, s. XX). Jeigu sutiksime, kad kalbama apie tą patį asmenį, nurodymų parašymo laiką teks nukelti į XVII a. antrojo dešimtmečio pradžią. Mums nepavyko gauti Sajkowskio ir Poreckio (žr. 25 ir 26 nuorodas) minimos Risinskio knygos (Rerum ab illustrissimo principe Christophoro Radivillo, Lubecae ad Chronum, 1614), kurioje galėtų būti daugiau biografinių žinių apie Kristupo Radvilos sūnų Mikalojų.
[28] MRPL, ser. 1, zesz. 1, Zabytki z wieku XVI-go, Wilno, 1911, s. 162–163. Kas joje galėjo būti įrašyta, galima spręsti iš žinomos jo sūnaus Kristupo vėliavos teksto (Jonas Kmita apie etmono Kristupo Radvilos laidotuves 1641 m., Kraštas ir žmonės. Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.), 2 papild. leid., parengė J. Jurginis ir A. Šidlauskas, Vilnius, 1988, p. 95).
[29] Archiwum domu Radziwillow (Listy ks. M. K. Radziwilla Sierotki – Jana Zamoyskiego – Lwa Sapiehy), Kraków, 1885, s. 51. Šiame dokumente neteisingai lokalizuojamas Selcas Ukmergės paviete.
[30] Žr. 27 nuorodą.
[31] LNB, f. 93–1793, l. 3v; J. Dyr. Akcja ratowania zborow kalvinskich na Litwie, Odrodzenie i reformacja w Polsce (toliau – ORP), t. 17, Wrocław etc, 1972, s. 198–199; M. Kosman,Sytuacja prawno-polityczna kalwinizmu litewskiego w drugiej polowie XVII wieku, ORP, t. 20, 1975, s. 96.
[32] J. Lukaszewicz, Dzieje kościołów wyznania helweckiego w Litwie, t. 1, Poznań, 1843, s. 51; t. 2, s. 14; E. Kotłubaj, op. cit., s. 72; R. Batūra, Dubingių pilis XIV–XVI a., Dubingiai, Vilnius, 1971, p. 46–47.
[33] Process pogrzebu S. Pamięci Jaśnie Oświeconego Xiążęcia JM na Birżach y Dubinkach p.p. Chrzystopha Radziwiła woiewody wileńskiego hetmana wielkiego W.X.L. administratora mohilewskiego, bystrzyckiego ec. ec. starosty, wyd. J. Kmita, Lubecz, 1641, puslapiai nenumeruoti. Vertimą į lietuvių kalbą žr.: Jonas Kmita apie etmono Kristupo Radvilos laidotuves, p. 91–99.
[34] „do Kiejdan dziedzicznego miasta swego zboczywszy, na miejsce pogrzebu przybył: ktory solennie odprawiwszy, zjachał do księstwa słuckiego“ (Żywot Jaśnie Oświeconego księcia Bogusława Radziwiłła, Poznań; Trzemeszno, 1840, s. 55). Plg.: E. Kotłubaj, op. cit., , s. 165. Juo pasekė Šinkūnas, kuris matė karstus, bet neskaitė jų įrašų, nes paskelbė iš Bušinskio publikacijos tekstą su tomis pačiomis klaidomis (P. Šinkūnas, min. veik., p. 9–10, 15–16, 72).
[35] „Prosto potem biegłem na Kiejdany do Wiżun na pogrzeb nieboszczyka książęcia Krzysztofa“ (B. Radziwiłł, op. cit., s. 124; Plg.: ten pat, p. 25, 105, 114).
[36] Jonas Kmita apie etmono Kristupo Radvilos laidotuves, p. 92–93, 95 ir kt. Taip pat žr. šioje knygoje perspausdintą minėtų laidotuvių aprašymą.
[37] P. Šinkūnas, min. veik., p. 40–44; J. Seredyka, Dzieje zatargów i ugody o kościół kiejdański w XVI–XVII w., ORP, t. 21, 1976, s. 90–103.
[38] J. Lukaszewicz, op. cit., t. 2, s. 26; I. Lukšaitė, Lietuvių kalba reformaciniame judėjime XVII a., Acta historica Lituanica, t. 5, 1970, p. 20.
[39] MRPL, ser. 1, zesz. 1, 1911, s. 165.
[40] LNB, f. 93–1793, 1. 5v. Plg.: J. Dyr, op. cit., s. 193, 199, 201; T. Wasilewski, Tolerancja religijna w Wielkim Księstwie Litewskim w XVI–XVII w., ORP, t. 19, 1974, s. 125.
[41] Cituojama iš: J. Dyr, op. cit., s. 195.
[42] Ten pat, p. 199. Bylos eigą galima pasekti to meto šaltiniuose (Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 716, ap. 3, b. 173, 1. 5v, 14 v–16v; f. Senieji aktai, b. 2411, p. 375–381; LNB, f. 93–1793, l. 1–7).
[43] J. Seredyka, op. cit, s. 101.
[44] P. Šinkūnas, min. veik., p. 18–38; I. Lukšaitė, Lietuvių kalba reformaciniame judėjime, p. 10–14, 18–23, 48; I. Lukšaitė, Religinių kovų įtaka Lietuvos spaudai (XVI a. antroji ir XVII a. pirmoji pusė), Religinės kovos ir erezijos Lietuvoje, Vilnius, 1977, p. 59. Šį str. autorė paskelbė ir lenkų kalba, žr.: Pamiętnik Biblioteki Kórnickiej, Wrocław etc, 1982, zesz. 19, s. 93.
[45] Археографический сборник документов, относящихся к истории Северозападной Руси (toliau – ASD), т. 8, Вильна, 1870, с. 388.
[46] LMAB, f. 40–568, l. 2–9.
[47] P. Šinkūnas, min. veik., p. 16.
[48] 1707.VI.22 (ASD, t. 8, p. 255–256); 1717.VII.22 (LNB, f. 93–573, l. 1, § 2); 1724.VI.6 (Ten pat, l. 3, § 1).