Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka
- Smulkiau
- Kategorija: Istorija
Prof. dr. Algirdas Vyžintas
Būtų visiškai neteisinga manyti ir teigti, kad 2006-aisiais sukanka 600 metų Vyžuonų gyvenvietei. Šis skaičius visų pirma sietinas su pirmaisias Vyžuonų vardo rašytiniais paminėjimais ir krikščionių bažnyčios šioje gyvenvietėje pastatymu 1406 metais.
Neabejotina, kad čia, atsižvelgiant į gamtos sąlygas – žemės reljefą, upes, ežerus, miškus ir palankų klimatą – žmonės gyveno prieš tūkstantmečius, o apie 1500 metų prieš mūsų erą jau buvo susiformavusi mūsų protėvių – baltų kultūra, apie ką liudija archeologų randami baltiškieji dirbiniai – darbo ir kovos įrankiai1.
Kita vertus, vietovę galėtume apibūdinti kaip Europos kultūros nuošalę, kai kurių praeivių kadaise vadintą ,,miškine", nepasiekiama ir nepraeinama, užtat labai ilgai išlaikiusia savo senosios kalbos ir tikėjimo ypatybes, visą savo pagoniškąją ,,nekultūrą".
Nuo pačių seniausių laikų šio krašto žmonės buvo sėslūs, gyveno savo nuolatinėse sodybose, vertėsi žemdirbyste, medžiokle, žvejyba. Čia pastovi pirminė visuomenės organizacijos forma – šeima, jos plati giminė su paveldėjimo, šeimos kūrimo papročiais ir gamtos kulto apeigomis, jų gyvąja perdavimo tradicija, pasiekusia mūsų laikus.
- Smulkiau
- Kategorija: Istorija
Doc. dr. Algirdas Baliulis
Vyžuonos – radialinio plano bažnytkaimis Lydekio ežero vakariniame krante, yra tarp Utenos, Užpalių, Svėdasų ir Debeikių, buvo valsčiaus centras, per miestelį teka Vyžuona. Nuo jos tikriausiai kilęs ir miestelio vardas, nors vis dar ir mūsų laikais gaji nuomonė, kad nuo pagonybės laikais garbinto žalčio[1] Vižo. Be kitų vardo kilmės aiškinimų, manoma, kad vietovės vardas galėjo atsirasti ir nuo asmenvardžio Vyžintas[2]. Spėjama, kad Vyžuonoms pagrindą davė senovės lietuvių pilis, prie kurios buvo įkurtas dvaras, minimas nuo XV a. Prof. J. Yčo nuomone, Vyžuonos buvęs pagrindinis Radvilų dvaras, iš kurio išaugusi ši didžiūnų giminė[3]. Iš tiesų su Vyžuonomis (bažnyčios įkūrimu) siejamas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Žygimanto Kęstutaičio valdymo laikų didikas Kristinas Astikas, 1398–1442 m. buvęs Užpalių ir Pienionių seniūnu. Jo sūnus Radvila Astikaitis buvo Radvilų giminės pradininkas, paveldėjęs tėvonines žemes Kernavės, Anykščių ir Užpalių apylinkėse, 1442–1477 m. buvęs Užpalių ir Pienionių seniūnu (taigi tuo metu tikriausiai valdė ir Vyžuonas), 1466–1477 m. – Trakų vaivada[4].
- Smulkiau
- Kategorija: Istorija
Istoriniai duomenys: Vyžuonų miestelis- Utenos rajono savivaldybės seniūnijos centras, įsikūręs prie Vyžuonos upės, įtekančios į Šventąją.
Ankstyvoji Vyžuonų istorija labai neaiški. Nuo XIX a. literatūroje vyrauja nuomonė, kad pirmoji Vyžuonų bažnyčia Kristini Astiko iniciatyva buvo pastatyta 1406m. Patikimais šaltiniais nurodytos datos patvirtinti negalima, be to, XV a. pradžioje net
daug didesni šio regiono centrai bažnyčių neturėjo. Pieš trečdalį amžiaus lenkų istorikas Perzys Ochman'skis, tyrinėjęs Vilniaus vyskupijos bažnyčių atsiradimą, pirmą kartą Vyžuonų bažnyčia sudaro 1553 m. Dabar žinoma, kad 1522 m. Vyžuonų bažnyčiai buvo dovanoti keli žemės sklypai. galimas daiktas, kad ji atsirado XVI a. pradžioje. Juo labiau, kad nežinome ir apie Vyžuonų miestelį. Jis pirmą kartą parodytas tik apie 1600 m. sudarytame Tomašo Makovskio žemėlapyje. Vyžuonas visame krašte išgarsino Biržų ir Dubingių kunigaikščiai Radvilos. Tapę protestantais, jie atėmė iš katalikų Vyžuonų bažnyčią
ir perdavė kalvinistams (turbūt dar XVI a. antrojoje pusėje). Prasidėjo dešimtmečius trūkusi byla. Tik 1656 m., vykstant karui su Maskva ir susilpnėjus kalvinistų Radvilų įtakai valstybėje po Jonušo Radvilos mirties 1655m., katalikams pavyko bažnyčią atsiimti. Vyžuonas paveldėjo Boguslavas Radvila nenusileido ir dėl jos bylinėjosi ilgiau negu dešimtmetį, bet bažnyčios nebeatgavo. Tai vertė daryti ir kitos aplinkybės.
- Smulkiau
- Kategorija: Istorija
Doc. dr. Edmundas Rimša
Kėdainių buvusioje kalvinistų bažnyčioje išlikę puošnūs metaliniai Radvilų šeimos karstai[1]. Tai nepaprastai svarbūs memorialiniai paminklai, priklausantys žymioms istorinėms asmenybėms ir jų anksti mirusiems vaikams. Jie yra vieni iš rečiausių mūsų krašte tokio pobūdžio kultūros ir epigrafikos paminklų, rodančių aukštą materialinės kultūros lygį, Lietuvos didikų laidojimo papročius. Deja, karų audros, sovietmetis ir kitos negandos labai juos apgadino. Dingo kai kurių karstų dangčiai, puošyba, herbai, o prasidėjusi švino erozija sunaikino žymią dalį memorialinių įrašų. Kadangi dauguma Kėdainiuose esančių karstų kadaise buvo Vyžuonose[2], šios knygos rengėjai nutarė minėtą straipsnį perspausdinti. Atsižvelgiant į knygos paskirtį ir šiek tiek kitą skaitytoją, straipsnyje kai kurių su Vyžuonomis nesusijusių dalykų, pavyzdžiui, Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos (1612–1655) karsto, nebeaptarsime, o kitą medžiagą patikslinsime ir papildysime naujais duomenimis.
- Smulkiau
- Kategorija: Istorija
Prof., habil. dr. Antanas Tyla
Lietuviai 40 metų priešinosi Rusijos imperijos režimo vykdomam rusinimui – lietuvių spaudos draudimui. Pasipriešinimas vyko leidžiant lietuviškus leidinius - maldaknyges, elementorius, įvairias pasiskaitymo knygeles, laikraščius - už imperijos ribų, daugiausia Rytprūsiuose arba Mažojoje Lietuvoje, slapta gabenant tuos leidinius per sieną ir platinant visoje Lietuvoje. Tai buvo sunkus rizikingas knygnešių darbas. Netoli Vyžuonų buvo keli žymūs knygnešiai: Jurgis Baranauskas iš Debeikių ir Juozas Baranauskas iš Čižiškių kaimo Užpalių valsčiaus. Jie turėjo savo bendradarbių. Jie platino draudžiamąją lietuvišką literatūrą, įsigydami iš Garšvų knygnešių draugijos ir kitų knygnešių, kurie tą literatūrą gabeno iš Rytprūsių. Taip pat vyko priešinimasis lietuvių kalbos iš mokyklų pašalinimui. Tėvai mokė vaikus lietuviškai slaptai namuose, samdydami daraktorius. Platus slaptas lietuvių tautinio gaivinimo darbas išmokė juos vienybės ir bendravimo ginant savo interesus.
- Smulkiau
- Kategorija: Istorija
Dr. Gintautas Surgailis
1918 m. rudenį, vokiečiams pradėjus nesisekti frontuose, lietuviai, pasinaudodami susidariusia padėtimi, sustiprino kovą už realią Lietuvos nepriklausomybę, tačiau diplomatinių priemonių buvo maža. Reikėjo sutelktos jėgos, o tokia jėga galėjo būti tik kariuomenė.
Viltys, kad į Lietuvą atvyks Rusijoje dar 1917 metrais suformuoti lietuviški kariniai daliniai, žlugo jau 1918 m. kovo mėnesį, kai buvo sužinota, kad juos bolševikai išblaškė.
1918 m. spalio mėn. Lietuvos Valstybės Taryba slapta nuo vokiečių įsteigė Apsaugos komisiją. Komisija kūrė kariuomenės organizavimo planus, kvietė į Vilnių lietuvius karininkus, dirbo kitą organizacinį darbą.
Lapkričio 2 d. Valstybės Tarybos Prezidiumas priėmė Laikinąją Lietuvos Konstituciją. Remiantis ja, lapkričio 11 d. buvo patvirtinta Lietuvos laikinoji vyriausybė. Ministras Pirmininkas tapo ir apsaugos ministru. Apsaugos komisija buvo pertvarkyta į Apsaugos ministerijos štabą.