XVIII a. gale prijungus Lietuvą prie carinės Rusijos imperijos, XIX a. Lietuvoje buvo vykdoma rusifikacijos politika. Valstybingumo panaikinimas, žiaurūs sukilimų malšinimai, rašto draudimas, lietuvių kalbos ir kultūros persekiojimas pagrįstai lėmė neigiamą nuomonę apie rusus bei jų kultūrinę veiklą Letuvoje. Kita vertus, nereikėtų visos XIX a. - XX a. pr. rusų kultūros Lietuvoje priskirti vien rusifikacijai ir politiniams tikslams. Juo labiau, kad rusų kultūra yra taip pat to meto Lietuvos kultūros dalis, kaip ir lenkų ar žydų.
Vertėtų  susidomėti ir rusų dvarų kultūra Lietuvoje. Tiesa, šie dvarai dažniausiai buvo įsigyjami iš konfiskuotų žemių, kurios buvo sukilimuose dalyvavusių Lietuvos dvarininkų nuosavybė. Tačiau kai kuriems rusų dvarininkams priklausę dvarai, pvz., Piotrui Stolypinui - Kalnaberžėje, Varvarai Puškinai - Markučiuose ir kt., tapo vienu ar kitu aspektu ženklūs Lietuvos dvarų kontekste. Veriovkinų dvaras Vyžuonėlėse taip pat priklauso rusų kultūrai, tačiau reikšmingas jis visų pirma kaip vokiečių ekspresionizmo dailininkės, Mėlynojo Raitelio grupės  dalyvės Marianos Veriovkinos tėvonija.

Dvaro istorija, architektūra, rinkiniai
1879 m. Marianos Veriovkinos tėvas karininkas Vladimiras Veriovkinas įsigijo Vyžuonėlių, Medinių, Maželiškių palivarkus su Skaistašilio mišku ir Lukno ežeru, pavadindamas dvarą „Blagodat" vardu. Šios žemės iki sukilimo buvo grafo Eduardo Čapskio nuosavybės dalis - kaip ir Vyžuonos, kur buvo grafo dvaras. Savo 1893 m. išleistoje knygoje „Ze wspomnien sibirskiego wyslanca" E. Čapskis rašė apie tai, kaip sukilimo metu buvo suimtas ir nuteistas mirti, tačiau kalėjimo viršininko Vladirmro Veriovkino dėka jo bausmė pakeista katorga, todėl atsidėkodamas pastarajam ir užrašęs savo žemes Vyžuonėliuose. Vladimiras Veriovkinas buvo karininkas-pulkininkas, pasižymėjęs rusų-turkų kare, vėliau - Tulos, Vitebsko, Vilniaus karo komendantas, Peterburgo Petropavlovsko tvirtovės komendantas.
Vyžuonėlių dvarą įkūrė Veriovkinos tėvai. Jų atminimą liudija granito obeliskas prie senojo kelio su iškaltu kryžiumi, ikona (neišlikusi) ir trimis datomis - 1879 (dvaro įsigijimo metai), 1885 ir 1896 (Veriovkinos motinos ir tėvo mirties metai). Po Vladimiro Veriovkino mirties dvaras atiteko sūnui Petrui Veriovkinui, ir jam priklausė iki pat 1940 metų. Petras Veriovkinas 1904 m. - 1911 m. buvo Kauno, o 1911 m. -1916 m. - Vilniaus gubernatoriumi; užimdamas šias pareigas, jis pasižymėjo liberalumu, prielankumu lietuviams, o vėliau, susikūrus nepriklausomai Lietuvai, buvo jai lojalus: įsijungė į jos  valstybines struktūras, tarnavo  Užsienio reikalų ministerijoje.

1879 m. prie Vyžuonos upelio pradėta statyba, suręsti dvaro pastatai: gyvenamasis namas  (vadintas ,,didžiuoju namu"), dailininkės ateljė (vadintas ,,mažuoju namu"), karietinė, tvartas, arklidė, kluonai, kumetynas, ledainė. Visi pastatai buvo mediniai, kaip ir gyvenamasis namas, kurį buvo planuojama ilgainiui pakeisti mūriniu; supirktos medžiagos jo statybai. Tačiau XX a. pradžioje sudegus ūkiniams pastatams, gyvenamajam namui skirtos plytos buvo panaudotos dviaukščio tvarto (I aukšte laikomi gyvuliai, II – gyveno ūkio darbininkai) bei arklidės statybai. Taigi dvaro rūmai taip ir liko mediniai, pastatyti rusų nacionaliniu („usadba") stiliumi,  kuris atspindi XIX a. pab. vasaros rezidencijų Rusijoje skonį. Vyžuonėlių dvaro gyvenamieji namai gausiai puošti drožtine liaudiška ornamentika. Šie pastatai išliko iki šių dienų, išliko ir unikalus dvaro ansamblio pastatas - atelje, statyta specialiai Marianai tapyti. Namus supo parkas ir didelis sodas, netoli miške tyvuliavo ežerėlis, prie kurio mėgo eiti pasivaikščioti M. Veriovkina.
Dvare buvo sukaupta didelė biblioteka ir Veriovkinų archyvas, buvo taikomosios dailės kūrinių, paveikslų. Čia buvo nazarėno Carlo Timoleono Neffo darbo Marianos motinos „Elisabet Daragan Veriovkinos portretas". Dailininkės motina mokėsi pas šį dailininką ir pati tapė: dvare buvo jos aliejiniai paveikslai „Kristus ir Magdalena", „Kristus bažnyčioje", akvarelė ,,Verpėja". Dvare būta Vilje de la Done akvarelės „Italų kaimas", Iljos Repino darbų, ovalinių Aleksejaus Javlenskio natiurmortų, kitų dailininkų paveikslų. Svetainėje kabėjo didelio formato Antano Žmuidzinavičiaus „Raitelis" (Vytis) - paveikslas, dovanotas lietuvių bendruomenės Kauno gubernatoriui Petrui Veriovknui išvykstant dirbti į Vilnių.
Nemažai būta ir pačios Marianos Veriovkinos kūrinių, tiesa, dalis jų 1938 m. buvo išsiųsti į pomirtinę dailininkės parodą Šveicarijoje. 1941 m. surašinėdama kultūros ir meno vertybes Vyžuonėlių dvare Halina
Kairiūkštytė-Jacinienė rado septynias dailininkės drobes, tarp jų būta trejeto „Senių" portretų-studijų, „Paryžiaus skvero", „Muzikanto" ir kitų. Veriovkinams traukiantis į Vakarus, jie galėjo paimti tik menką dalį savo paveikslų, o ir tie pasimetė karo suirutėje. Vyžuonėliuose likę kūriniai, užėjus sovietams, buvo išmėtyti, išplėšti iš rėmų, sunaikinti, nors negalima paneigti galimybės, kad šios dailininkės darbų dar ir šiandien tebėra Lietuvoje.

Dr. Laima Laučkaitė – Surgailienė