Istoriniai šaltiniai byloja, kad Vyžuonų gyvenvietė nuo senų LDK laikų augo ir plė­tojosi dvaro įtakoje. Nuo pat feodalizmo aušros iki baudžiavos panaikinimo čia buvo bau­džiavinių valstiečių kraštas. Senuose šaltiniuose žodis Vyžuonos reiškė, visų pirma, dvarą, kuriam priklausė žemė ir žmonės. Vyžuonos buvo perkamos, parduodamos, dovanojamos, nuomojamos, jos ėjo per kunigaikščių ir didikų stambių žemės savininkų dinastijas. Nuosekliai aprašytos Vyžuonų istorinės raidos neturime. Svarbesnė rašytinė tradicija prasidėjo tik nuo XVI amžiaus. Daug raštijos dokumentų žuvo karų ir miestelio gaisrų metu. Todėl mūsų laikus pasiekė tik fragmentiško pobūdžio žinios, publikuotos dažniausiai sve­timšalių veikaluose. Kaip rašy­tinėje, taip ir žodinėje tradicijo­je apstu spėliojimų, motyvuotų ir nemotyvuotų pasakojimų. Pa­vyzdžiui, spėjama, kad Vyžuo­noms pagrindą davusi senovės lietuvių pilis, prie kurios buvęs įkurtas dvaras, minimas, kaip ir bažnyčia, nuo XV amžiaus.

Bene visuose šaltiniuose dvaro istorija siejama su LDK Vytauto laikų didiko Kristino Astiko vardu. Būdamas Vytau­to bendražygis Kristinas Astikas Dvaro rūmų fragmentas šiandien gavo šiuose kraštuose dideles žemės valdas, tarp jų ir Vyžuonas. K. Astiko sūnus Radvila Aslikailis buvo Radvilų giminės pradininkas. Vyžuonos Astikų giminės rankose išlikusios iki 1555 metų. Radvilų giminės tyrinėtojas istorikas Jonas  Yčas teigia, kad Vyžuonos buvo pirmasis ir pagrindinis Radvilų lizdas, jų ekonominis centras. Didikų kelią j Lietuvos šiaurę jis taip apibūdina: „...įsigiję Dubingius, Radvilai pamažu stūmėsi į šiaurę, pripirkdami dvarus ir kultūrines žemes, ėjo per Aluntą, Vyžainius  (taip jis vadina Vyžuonas - A. V.), Svėdasus. Pandėlį, Papilį ir per ilgą laikotarpi nuėjo Iki Biržų ir Nemunėlio Radviliškio, savu su stiprintais  punktais ir pilimis sudundami sienas tarp Lietuvos ir latvių gvvenamųjų kraš­tų."
Vyžuonos taip pat turėjo būti sustiprintas punktas, ypač atsižvelgiant į gamtines ir geografines savybes, jų strateginę padėlį tarp Utenos, Kupiškio. Užpalių. Svėdasų. Ši vietovė galėjo būti specialiai rengiu gynybos punktu, forpostu, turint omeny karus su švedais, kala­vijuočiais, ku­rių metu galėjo būti sunaikintas senasis Radvilų dvaras. (Matyt, ne be prasmės bažnyčios sie­noje įmūryti se­nojo tikėjimo ir karo simboliai, o vėliau pastatytas ietigalio formos paminklas Kartuvių kalne...). Ne be prasmės ir žmonių pasakojimai apie kovas su priešais ant ir prie Kartuvių kalno, juo labiau ir archeologiniai radiniai šį tą primena. Tad gal kiek drąsiau turėtume kelti hipotezę dėl čia buvusio ir sunaikinto Radvilų dvaro, žmonių dar vadinio Didžiadvariu. o gal ir dėl didesnių gynybinių įtvirtinimų. Apie tai yra prasmės galvoti tu­rini omeny ir lą faktą, kad Livo­nijos kronikininkai aiškiai kalba apie kalavijuočių karo žygius į kaimynines Vyžuonų vietoves Užpalius, Uteną. Tauragnus... Vyžuonos (nors jos tiesiogiai ne­minimos) yra kaip tik toje geo­grafinėje
zonoje.

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
•  

Vyžuonų dvarvietę taip pat pažymi archeologas Eugenijus Ivanauskas, apibūdindamas radinius, datuodamas juos XVI a. II puse XVII a. ir manydamas, kad šioje vietoje greičiausiai buvęs senasis Vyžuonų  dvaras, ilgą laiką priklausęs Radvilų giminei. Su Astikų, Kiškų, Radvilų dinastijomis ir sunaikintais jų rūmais lyg ir baigiasi, sa­kytume, ankstyvasis Vyžuonų dvaro egzistavimo periodas, kuriame gausu didžiūnų kaitos peripetijų, fragmentiškai paminėtų istoriniuose šaltiniuse. Paskutinis Radvila, valdęs Vy­žuonas, buvo
Dominykas. Susidaro prielaidos manyti, kad XVIII a. dvaras  iš senosios buvimo vietos persikėlė ir kūrėsi arčiau miestelio, jo pietinėje pusėje, kur daugelis pastatų ir parko fragmentų išliko iki mūsų dienų.
Likviduojant Radvilų turtus, iš Radvilų turtų komisijos Vyžuonas 1808 m. nupirko Vaitiekus Puslovskis. Iš jo 1856 m. nupirko grafas Čapskis, smarkiai engęs dvaro bau­džiauninkus, lačiau nukentėjęs ir kalintas už ryšius su 1863 m. sukilimo vadais. Dalis dvaro buvo valdoma grafo Ziberko-Pliaterio. Iš jų gerokai apleistą dvarą nupirko Eduardas Meištavičius. Jis pradėjo pavyzdingai ūkininkauti - išdrenavo žemes. Išplėlė pieno ūkį,  pastatė spirito valyklą, plytinę, dirbusią dvaro ir miestelio reikalams, kilus pastatus, ėmėsi pavyzdingai tvarkyti miškus. Po E. Meištavičiaus mirteis (1914), dvarą paveldėjo jo žmona Teresė Meištavičienė su dukromis Marija ir Elžbieta. 1925 m pagal žemės reformos įstatymą dalis dvaro žemių buvo išdailina Lietuvos savanoriams, bežemiams ir mažažemiams, kitą dalį paveldėtojos I. Meišltvičienė ir dukros pardavė Moisiejui Dobrovui ir Chainui Polavinui, o šis vėliau pardavė Šliomai Šternui ir Jackui Sondeckiui. Šternui 50 proc., o Sondeckiui 25 proc. už 55000 litų sumą.1928 m. Jackus Sondeckis ir Rozalija Sondeckicnė (Vyžuonų klebono Aleksandro Mileikos sesuo - A. V.) oficialiai įgaliojo A. Mileiką valdyti ir prižiūrėti jiems priklausantį turtą. Sovietų okupacijos melais dvaras buvo  nacionalizuotas, kun. A. Mileika 1941 m. biržely ištremtas ir nuleistas kalėti. Antrosios sovietinės okupacijos melais čia kuri laiką buvo tarybinio ūkio, kolūkio centras Dvaro pastatai ir parkas pamažu sunyko. 
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dalį buvusio savo dėdės dvaro atgavo muzikas prof. Saulius Sondeckis ir jo sesuo gydytoja Danguolė Gurauskienė.
Lietuvos paminklų restauravimo projektavimo institutas 1991 m. parengė paminklo­sauginę užduotį buvusiai dvaro sodybai, kaip vietinės reikšmės architektūros paminklui. Atsižvelgta į tai, kad buvusio dvaro sodybos ansamblis apnykęs, mažoji architektūra sunaikinta. Sunaikinti sodybos pradiniai funkciniai ryšiai tarp senųjų dvaro pastatų nelikus kompozicijos centre buvusių rūmų kompozicijos centras persikraustė ties spirito varykla ir ūkine zona. Dabar teritorija užima 8.5 ha. Greta Vyžuonų miestelis, Vyžuonos upė, se­nas sodas ir dirbami laukai. Sodyba išsidėsčiusi Vyžuonos upės pakrantėje, kur upeliukas, įtekantis j upę. patvenkiąs, vietinių žmonių teigimu, tvenkinio dugnas grįstas akmenimis. Vanduo uždumblėjęs, nešvarus. Parko medžiai uosiai, klevai ir įspūdinga tuopa, kurios liemens apimtis - 5.4 m. Likę pastatai: gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, grūdų sandėlis (svirnas), tvartas, du kluonai, kalvė, kumetynas, spirito varykla, spirito rezervuaras ir bu­vusių rūmų griuvėsiai, tiksliau rūsiai, dabar užpilti žemėmis.
Tad Vyžuonų dvaro finalas toks: 1992 m. dvaro pastatai buvo privatizuoti, parduoti fizinių asmenų grupėms ir privatiems žmonėms. Buvusis spirito varyklos pastatas ir 8.5 ha žemės, kaip jau minėta, sugrąžinta Sondeckiams. Buvusį dvarą mena seno parko likučiai ir nykstantys tvenkiniai.
Siekiant atkurti ir išsaugoti buvusio dvaro sodybos ir parko architektūros ansamblį, būtina laikytis jau minėtos paminklosauginės užduoties ir rekomenduojamų pirmaeilių dar­bų, parengti tyrimo ir teritorijos sutvarkymo projektą.

Algirdas Vyžintas

„Vyžuonos. Kraštas ir žmonės", p. 157-160