Literatas, aktorius, humoristas, muzikantas. Gimė 1896 m. gruodžio 22 d. Liudiškiuose (Anykščių r). Vaikystėje gyveno Vyžuonose. Mokėsi Utenos keturklasėje mokykloje. Voronežo lietuvių  gimnazijoje. 1917 baigė Maskvos komer­cinę mokyklą. Grįžęs į Lietuvą, stojo kariuomenėn ir 1919 m. baigė Karo mokyklos II laidą. Mokytojavo pradžios ir vidurinėse mokyklose. 1924-1927 studijavo Lietuvos uni­versitete literatūrą ir teologiją. Akiro ir kitais slapyvardžiais 1917 pradėjo dalyvauti literatūroje. Išspausdino eilėraščių rinkinį „Sielos sparnai" (1919), karo metu (1923). Toliau daugiausia dirbo rinkdamas medžiagą „Lietuvos vietovių istorijai" ir išspausdino apybraižas: „Vyžuonos" (1927). .Anykščiai" (1928), „Taujėnai" (1928). „Alytaus apskri­tis" (1931), „Biržų apskritis" (1932), „Kėdainių apskritis" (1934), „Marijampolės apskritis" (1937), „Mažeikių apskritis" (1937) ir dar - „Karininkas Antanas Juozapavičius" (1923), „Karo muziejus" (1930). „Kaimo vestuvės" (1930). Pupų Dėdės slapyvardžiu išspausdino „Radijo bangos iš Pupų Dėdės pastogės" (1938 ir 1940). Sovietų antrosios okupacijos metais vaidino lietuviškuose kino filmuose: Partizaną („Til­tas". 1956), Žveją („Kol nevėlu". 1957), Justės tėvą (Julius Janonis". 1959).

Mirė P. Biržys 1970 m. liepos 23 d. Vilniuje, palaidotas Saltoniškių kapinėse. Po mirties išleista Eugenijaus Danilevičiaus monografinė apybraiža „Pupų Dėdė kraipo ūsą..." (Vilnius. „Mūsų girios". 1992. 95 p.) ir paties P. Biržio atsiminimų knyga „Pupų Dėdė". Parengė Teodoras Četrauskas. Vilnius. „Vaga", 1999, 224 p.
Šis talentingas žmogus buvo dažnas ir ilgalaikis Vyžuo­nų svečias, čia už ūkininko Radzevičiaus buvo atitekėjusi jo sesuo, čia prabėgo jo vaikystė, čia 1927 m. jo iniciatyva ir tuometinės Savivaldybės rūpesčiu paslalytas paminklas Lietu­vos laisvės kovotojams, čia parengia jo pirmoji monografinė apybraiža apie Vyžuonas.
Antra vertus Petrą Biržį - Pupų Dėdę turėtume atidžiau vertinti kaip muzikantą armonikininką, talentingą atlikėją, improvizatorių. šmaikščių kupletų ir jų melodijų kūrėją, ta­pusį tikru armonikos meno profesionalu. Tad šalia etnogra­fijos, kraštotyros, miestelių ir miestų istorijos darbų, privalu apibūdinti jį kaip vieną pirmųjų armonikininkų,  taip plačiai Pristačiusių šį muzikos instrumentą Lieluvos publikai. Iš tiesų:
- Jo armonika pirmoji 1926 metais prabilo per Kauno radiją pradėjus transliuoti muzikines satyrines laidas „Pupų Dėdės
pastogėje".
- Jis pirmasis išvedė armoniką į koncertinę estradą, j sceną, pradėjo plačiai koncer­tuoti miestuose ir miesteliuose.
- Jis pirmasis pademonstravo virtuozinę grojimo armonika techniką, jos muzikines savybes.
- Įkūnijo lietuvišką atlikimo manierą, tam tikrą intonacinį stilių, kuris skyrėsi nuo vokiečių, austrų ar slavų, o buvo savas, lietuviškas, kaimiškas.
- Jis kūrė lietuvišką armonikos muzikos dialektą, pats apie tai net negalvodamas: sava intuicija, kaimiška aukštaičio
prigimtimi.
- Paliko gausių plokštelių įrašų, įrašytų Berlyne. Londone. Niujorke. Rygoje.
- Davė impulsą būsimoms armonikininkų kartoms.
- Jis buvo ir lieka pirmuoju „misteriu annonikierium", epochos žmogum, kurio už­mojus sustabdė mums visiems žinomos okupacijos aplinkybės, o iš dalies - gal ir jo paties gyvenimo būdas.
Išėjo jis nesuprastas, nesuvokiąs, daugelio pažemintas. O vis dėlto buvo ir liko dides­nio įvertinimo ir atskiros monografijos nusipelniusi asmenybė!

Algirdas Vyžintas

„Vyžuonos. Kraštas ir žmonės", p. 361-362