Juozo Meškausko gimtinė - Kaliekių kaimas -  kaip žinoma, yra tarp Vyžuonų ir Utenos. Taigi kas jis - vyžuoniškis ar uteniškis? Jis pats visur ir visada skelbiasi esąs vyžuoniškis, nes krikštytas Vyžuonų bažnyčioje. Tai atsi­tiko 1926 melais, per patį vidurvasarį. Kiekvienais metais J. Meškauskas atvažiuoja į Vyžuonas. Šio miestelio kapinė­se palaidoti jo tėvai ir brolis.
Iš gimtinės Juozas Meškauskas išvažiavo 1945 m. Nuo tada iki šiol gyvena ir dirba Vilniuje. Lankė Vilniaus dramos teatro studiją ir, ją baigęs, 1949 m įgijo aktoriaus specialy­bę. Tuo pat metu studijavo Vilniaus universitete prekybos ekonomiką. Ekonomikos studijas baigė 1951 m. Tačiau drą­siai galima tvirtinti, kad visą gyvenimą Juozas Meškauskas  atidavė teatrui. Be kūrybinės veiklos, keletą metų teko dirbti administracinį darbą Teatro draugijoje.
Teatro kritikas Egmontas Jansonas, nagrinėdamas šveiko vaidmenyje aktoriaus kūrybą, teigia: „Visų pirma, jo kuriamus herojus vienija lietuvio valstiečio išmintis, gudrumas, gyvybingas (dažnai paslėptas) humoras,  geraširdiškumas".

Nepaprastas aktoriaus darbštumas, polinkis iki smulkmenų  gilintis į veikalą ir personažą, gilintis iki užsimiršimo, iki visiško savęs su­tapatinimo  su kuriamu charakteriu, lydi J. Meškauską visuose aktoriniuose darbuose. Per  penkiasdešimt aštuonerius darbo metus jis sukūrė per šimtą vaidmenų.
Bendraujant su J. Meškausku, analizuojant jo sukurtus vaidmenis teatre ir televizijo­je, visada juntama žmogaus valstiečio ir piliečio pasaulėjauta. Valstietis - vargo bitė, apim­tas noro pirmauti, darbštuolis, kuriam darbas šventas dalykas. Išryškinti kaimo žmonių jausmus, parodyti meilės aistrų kovą - tai uždavinys, reikalaujantis meninio blaivumo ir gero skonio. Visa tai bandė atspindėti jo personažai: Kalvaitis (V. Krėvė „Žentas"), Jonas Miežis (V. Rimkevičiaus „Girių kirtėjai"), Kelmas (J. Drucės „Visų švenčiausia"), Tamo­šius, Rūta, Žaldokas (B Dauguviečio „Žaldokynė") ir t.t.
„Žaldokynė" J. Meškausko gyvenime ir kūryboje užima ypatingą vielą. Šio legendi­nio spektaklio premjera įvyko 1948 m. kovo 19 d. Nuo šios dalos pradedamas skaičiuoti J. Meškausko aktorinis stažas. Per visą šį laiką „Žaldokynėje" jam teko  suvaidinti Žaldoko sūnų Tamošių, zakris­tijoną Rūtą Alfonsą, o dabar ir patį Žaldoką.
Utenos laikraščio korespondentė Rūta Jonuškienė aktoriaus paklausė: „Jeigu Jums reikėtų pasirinkti vieną vienintelį vaidmenį ir suvaidinti jį dabar, ką rinktumėtės?'" - „Šveiką. Mano amžiuje imti viską į širdį ir kelti į sceną - jau neįmanoma, o būti Šveiku... Juk labai trūksta tikro liaudiško humoro, sveiko požiūrio į visuomenę ir visokias per televizijas rodomas nešvankybes."
Šveiką J. Meškauskas vaidino su pasisekimu. Spektaklį „Juozapas Šveikas prieš Pranciškų Juozapą", pagal J. Hašeko romaną, režisavo Algirdas Latėnas. Tokio vaidmens atlikimas pakankamai ryškiai charakterizuoja aktorių. Juokauti tiek scenoje, tiek gyveni­me. J. Meškauskui  nesvetima... Gal todėl J Meškauskas teatrinei visuomenei yra labiau įsiminęs kaip komiškų vaidmenų atlikėjas.

Tačiau aktoriaus kūrybinėje biografijoje buvo ir tragiškų personažų, artimų jam iki sielos gelmių. Jogailos vaidmens kūrimas B. Sruogos „Milžino paunksmėje" buvo J. Meš­kauskui ypatingas darbas,  sulaukęs ir žiūrovų pripažinimo. Akademikas J. Lankutis „Gim­tajame krašte" taip apibūdino Jogailos personažą: „...visa. ką jis mato aplink save, yra jo lemties absurdiškumo liudijimas, žadinąs karčią sielos rezignaciją. Tai kažkas daugiau nei „karaliaus užkurio" tragedija, tai sielvartas žmogaus, kuris graužiasi, netekęs savo gimto­sios žemės, nusikaltęs tėvynei. Tai kartėlis, atgaila, rauda ir kartu beatodairiškai stiprėjantis troškimas išpirkti savo kaltę, išsiverkti prie Vytauto karsto, priglusti prie išsiilgtos Vilniaus ir Trakų žemės".
Yra dar viena J. Meškausko teatrinės veiklos sritis gal mažiau pastebima, bet pa­kankamai reikšminga. Tai jo, kaip liaudies teatro vadovo ir režisieriaus darbas. Saviveiklos teatro režisierius lai ne lik statytojas: jis ir pedagogas, ir organizatorius, o kai prireikia ir scenos darbininkas, ir apšvietėjas. Ant jo pečių gula atsakomybė už žmones, patikėjusius jam savo laisvalaikį, už tų žmonių veiklos turinį ir prasmę. J. Meškausko vadovaujamo Liaudies teatro branduolį sudarė Vilniaus universiteto ir Kauno politechnikos instituto te­atrinių studijų absolventai. Buvo susiformavusi kūrybiškai subrendusi trupė, susidedanti iš įvairiausių profesijų, didelės erudicijos žmonių - mokslininkų, teisininkų, inžinierių, gydytojų - tikrų teatro entuziastų, per daugelį metų įvaldžiusių teatrinio meno pagrindus. Su šiais žmonėmis į gyvenimą išleista 14 spektaklių. Reikšmingiausi šio kolektyvo pastaty­mai: J. Grušo „Meilė, džiazas ir velnias", „Pijus nebuvo protingas", O B. Sruogos „Milžino Paunksmė", dienos šviesą išvydęs 1971 m., sulaukė ypatingo visuomenės susidomėjimo. Teatrų repertuaruose šio veikalo nebuvo, nes kliuvo per didelis jo patriotiškumas...
Nepaisant to, kad Juozui Meškauskui jau  aštuoniasdešimt, jis dar ir šiandien „prie barjero". Aktorius atiduoda teatrui ir žiūrovui visa, kas brangiausia savo meilę, triūsą, energiją ir sveikatą. Savo gyvenimą.

„Vyžuonos. Kraštas ir žmonės", p. 430-431