Tai grupinis kaimas, kuris apjungia keletą be aiškaus plano pastatytų sodybų. Kaimų pavadinimu „Karališkis“ yra Vilniaus, Molėtų, Ukmergės, Anykščių, Šakių ir Trakų rajonuose. Kaimo pavadinimas esą kilęs iš asmenvardžio Karalius. Anykščių rajono Kurklių seniūnijos Karališkių kaime yra gimęs žymus Lietuvos istorikas ir archeologas Petras Tarasenka sentikių, atvykusių iš Ukrainos į LDK teritoriją ir taip išvengusių religinių persekiojimų, palikuonis. P. Tarasenka atskleidė, kad Kurklių apylinkėse gyveno karališkieji arba taip vadinamieji laisvieji valstiečiai, jie nebuvo baudžiauninkai, turėjo kilnojimosi teisę, į dvarą galėjo ateiti, arba išeiti. Mokesčius, taip vadinamą činčą, mokėjo karaliui arba kunigaikščiui. Todėl ir kaimas vadinamas Karališkiais. Tokia išvada tinka ir Vyžuonų Karališkių kaimui, nes kaimai yra netoli vienas nuo kito, abiejuose gyveno ar gyvena sentikiai.

Karališkio kaimas šalimais Dusinių ežero. Anksčiau ši vieta buvo vadinama Padusine. Sako, kad šioje vietoje gyventojai prasigyveno. Tai pasistatė gerus namus, ūkinius pastatus, užsiveisė sodus. Juos pradėjo vadinti karaliais. Tai greitai vietovė pavadinta Karališkiu. Senuose žemėlapiuose rašoma: Karolischki, Karoliški. Užrašė (1981 m.) Arklio muziejaus ekspedicijos dalyvis Algis Pranskevičius.

Tai smėlio kalnas-ozas netoli Vyžuonų, suneštas tirpstančių ledynų. Yra keletas aprašytų šio kalno pavadinimo atsiradimo legendų, aprašytų įvairioje literatūroje. Aš pasakysiu tas, kurių nebuvau girdėjęs. Labiausiai tikėtina, kad čia buvo pakarti sukilėliai. Tačiau nežinoma kokiame laikotarpyje tai galėję nutikti. Žinoma dar tai, kad ant šio kalno buvusi pagonių šventykla.
Tais senais laikais, nors jau Lietuvoje buvo krikščionybė, pagonių tikėjimas dar ilgai buvo gyvas. Nors buvo pastatyta bažnyčia, ir visi gyventojai pakrikštyti, žmonės nėjo į ją melstis. Gyventojai vaikščiojo ant kalno (dabar Kartuvių kalnas), kur kažkada buvo jų aukuras, ant kurio stovėjo akmeninė žalčio Vyžo galva. Tada krikščionys sugalvojo tą akmeninę žalčio galvą perkelti į bažnyčią. Tam, kad pagonys eitų į bažnyčią. Tik akmeninė žalčio Vyžo galva buvo padėta rūsyje. Žmonės ir tada dar nėjo į bažnyčią. Vis eidavo į savo vietą ant kalno prie ąžuolo su aukuru. Tik kartą tenai nuėję rado ąžuole pakaruoklį. Tuo metu savižudybė pagonims buvo draudžiama. Jie labai pasibaisėjo tuo dalyku ir pradėjo eiti žalčio Vyžo garbinti į naujai pastatytą bažnyčią. Nuo to laiko kalnas vadinamas Kartuvių kalnu.

Seniai, seniai, neatmenamais laikais, čia gyveno žmonės pagoniai. Garbino ąžuolus, saulę, žalčius, perkūną, melsdavosi prie ąžuolų. Kartą, vienas senas krivis pasiruošė eiti maldos atlikti. Išsiruošė visa šeima. Tik mažas krivio vaikaitis niekaip nespėjo apie suaugusius. Pagaliau jis pasiėmė apavą ir bandė apsiauti. Staiga suriko: vyža, vyža. Tikriausiai apavas buvo vadinamas vyža. Tačiau toje vyžoje buvo mažas žalčiukas. Tas krivio vaikaitis žalčiuką pasiėmė su savimi ir nuėjo melstis prie seno, storo ąžuolo. Čia ant akmens buvo sudėti grūdai, paskirti paaukoti dievams. Tas vaikaitis turėjo žalčiuką visą laiką ant rankų, saugojo. O žalčiukas niekur nebandė slėptis. Kai derlius buvo paaukotas, sudegintas ant akmens, prasidėjo kiti pagoniški ritualai. Vaikaitis žalčiuką padėjo ant šilto akmens.
Žalčiukas augo Krivio namuose, globojamas jaunojo vaikaičio. Tą žalčiuką praminė Vyža. Kai visi eidavo melstis prie ąžuolo, buvo nešamas ir žalčiukas. Taip užaugo žaltys Vyža, užaugo vaikaitis, kuris perėmė senelio Krivio pareigas. Kadangi žaltys ir taip jau buvo garbinamas, tai jokių kliūčių nesudarė šio žalčio Vyžos padėjimas ant aukuro akmens. Vėliau buvo padaryta akmeninė žalčio galva ir pie jos pagonys melsdavosi, laikydami ją stebuklinga. Ilgainiui vietovę pradėta vadinti Vyža, Vėžai, Vyžana, ir galiausiai Vyžuonos (tarmiškai Vyžanas). Šią istoriją girdėjo Juozas Malinauskas (g.1888 m.) iš savo tėvo Karolio, gimusio Vyžuonose.
Užrašė (1981 m.) Alvydas Malinauskas pagal savo senelio Juozo Malinausko pasakojimą.

Ežeras šalia Vyžuonų. Dažniausiai manoma, kad ežeras vardą gavo nuo joje buvusių lydekų. Tačiau juk ežeruose gyvena ir kitos žuvys. Tai kodėl ne Karosis, Ešerys ar Kuojis. Girdėjau pasakojimą visai kitokį. Labai senais laikais aplinkiniai gyventojai gaudė ežere žuvis ir jas keisdavosi į kitokį maistą, ar kitus įvairius daiktus. Tačiau vienas gyventojas žmonėms atnešdavęs tik lydekas. Tą žmogų praminė Lydekiu. Tais laikais žvejoti niekas nedraudė. Kada panorėjai, galėjai gaudyti žuvį. Tik senieji pagonys įtariai žiūrėjo į šių žuvų gaudymą lydekų neršto metu. Sakydavo, kad lydekų neršto metu dievaitis Perkūnas verkia, pamatęs pagautą lydeką. Kartą, Lydekis negrįžo iš žvejybos. Perkūnas nutrenkė ežere Lydekį, begaudantį žuvis. Nuo tada ežeras vadinamas Lydekio vardu. (Pasakojo Bronė Saladžiutė).

Akivaizdu, kad vietovardis susijęs su pavarde „Masiulis“, tačiau Vyžuonose žmoniųsu tokia pavarde randamas tik vienas - Masiulis Mykolas, kunigas dirbęs bažnyčioje apie 1906 metus. S. Ruzgas pasakoja, jog iš savo senelio buvo girdėjęs, jog Masiuliaduobėje buvo apsigyvenusi piktoji dvasia klaidinanti keleivius. Kai būdavo tamsu, pasiekus kalnelį, kildavusi pūga arba rūkas ir arklys nerasdavęs kelio į namus, nors namai jau čia pat, už poros šimtų metrų. Sukdavę ratu vis grįždami į ta pačią vietą.

Meldučių kaimas randasi nuo Dusinių ežero į pietų pusę. Tarp Dusinių ir Maželiškių kaimų. Anksčiau ši vietovė buvo priskirta Padusinei. Tik matuojant žemę, ją užrašė Meldučiais. Mat, prie upelio esanti pieva buvo užžėlusi meldais, kaip ežere. Matininkas vis kalbėjęs: oi tai meldai, tai medučiai. Taip prigijo kaimui vardas Meldučiai.
Kažkada, Padusinės kaime buvusi šlapia pievos vieta, priaugusi meldų, vadinosi meldučiais. Kai už tos vietos apsigyveno gyventojai, jų gyvenamoji vieta pradėta vadinti Meldučių kaimu.

MelaikiaiMieleikių kaimo vardas kildinamas iš dveijų žodžių „mieles“ ir  „laikyti“ sandūros. Net ir senieji kaimo gyventojai neatmena, kas ir kieno mieles saugojo, laikė tame kaime, bet pasirodo ir šiame kaime smagūs dalykai vyko.
Anuomet, kai mėnuo būdavo jaunas, o naktys ypatingai tamsios, šalia Kunčinos klojimo auksas "degdavo"- pribėgi, pasiruoši kastuvą smeigti, tik šast - jis jau kitoje vietoje liepsnoja. Sakytume pramanas, bet ne vienas kaimo vyras yra ėjęs degančio Kunčinos aukso kasti.

Pasakoja Bronė Saladžiutė:

- Šį pasakojimą esu girdėjusi dar vaikystėje iš mano dėdės knygnešio Radzevičiaus. Jam tėvas pasakojęs, kad kažkoks žmogus, prancūzas nuo Debeikių, atsilikęs nuo armijos ieškojo kažkokio akmens, pažymėto įvairiais simboliais. Vėliau prisipažino, kad pagal tuos akmenyje iškaltus ženklus, galima atrasti Napoleono aukso skrynias, paslėptas kalne.
Kai prancūzų armijos likučiai traukėsi atgal į Prancūziją, su prisiplėštais daiktais sunku buvo jiems judėti. Ties Vyžuonomis, vienam kalne, iškasė duobę ir paslėpė skrynias, kuriose buvo aukso. Kad būtų vėliau galima sugrįžti ir jas pasiimti, ant vieno akmens reikėjo vienam kareiviui, kuris taisydavo ratus, kaustydavo arklius, padaryti atitinkamus ženklus, pagal kuriuos galima surasti užkastus lobius. Kareivis tuos ženklus iškalė, akmenį įkasė į žemę prie ąžuolo. Vėliau kareivis susirgo, nebegalėjo toliau eiti. Jį paliko sekančiame dvare. Ten jis pasveiko, bet į Prancūziją jau nebegrįžo ir apsigyveno Lietuvoje. Dabar ieško Vyžuonų apylinkėse to pažymėto akmens, pagal kurį galima surasti Napoleono lobį (taip pasakojo buvęs Napoleono armijos kareivis knygnešio Antano Radzevičiaus tėvui).

Plokščią akmenį su kažkokiais ženklais, knygnešys Radzevičius radęs netoli Kartuvių kalno. Parsivežė į namus slenksčio naudojimui. Gal tai tas akmuo, apie kurį jo tėvui pasakojo prancūzas. Bronė Saladžiutė tą akmenį mačiusi, bet nežino kus jis yra. Dabar žinoma, kad Aknystų dvare gyveno pasilikęs prancūzas – Napoleono armijos kareivis, kuris Debeikių bažnyčiai pagamino 3 altoriuis, juos papuošdamas gausiais medžio drožiniais.

Pašvenčių kaimas savo vardą gavęs nuo šalia kaimo tekančios Šventosios upės. Kaip Uteniškiai sakydavę, jog jie atvykę „Iš pa Utenas“, taip Pašvenčių kaimo gyventojai kartodavę, jog jie atvažiavo „Iš pa Švintosios pakrančių“, o bėgant metams kaimo pavadinimas įgavo dabartinį pavidalą ir vadinamas Pašvenčiais.

Pauliukiškių kaimas randasi tarp Bėdžių, Stalnioniškio ir Zablūdavos.
Labai senais laikais, kar Lietuvą valdė caras, lietuvius imdavo rekrūtais į kariuomenę. Ten jie tarnaudavo 25-is metus. Retas kuris besugrįždavo. Kai sugaudavo į rekrūtus, paverkdavo artimieji ir užmiršdavo. Jei kuris kareivis sugrįždavo, jam valdžia skirdavo desentiną (Dešimtinė (rus. десятина) – senovinis rusiškas žemės ploto vienetas, lygus 1,0925 ha.) žemės. Pauliukiškių kaime gyveno vien Putrimai. Šalia jų žemės desentiną paskyrė grįžusiam kareiviui. Tas kareivėlis buvo praėjęs visus karus. Matęs daug kraštų. Visi jo klaudavo, kaip jis liko gyvas. Atsakydavo, kad jam padėjęs Šv. Paulius, kuriam kasdien melsdavosi. Tai kareivėlį visi pradėjo vadinti Pauliumi, nors jo vardas buvo kitoks. Tas žemės desentinas buvęs prastoje vietoje. Desentininkas Paulius vis pykdavęs ant valdžios: - Atkariavau už carą, o davė tokį desentiną, kad į jį kišk ir kišk, nieko iš jo neištrauksi. Tokia jau prasta žemė. – taip guodėsi vadinamas Paulius. Iš jo vardo Pauliaus ir tartų žodžių „kišk ir kišk“, ta kareivio žemė praminta Pauliukiškiais.
Kita šio kaimo pavadnimo atsiradimo istorija skamba taip: "Šio kaimo gale caro valdžia davė žemės sklypą kareiviui Pauliui. Žemė buvo apleista, krūmuota, šlapia. Nedaug pats Paulius jos dirbo, gal neturėjo sveikatos, kurią prateriojo karuose. Tos žemės krūmuose Paulius gaudydavo kiškius. Kai kareivis Paulius mirė, ta krūmuota vieta praminta Pauliukiškiais. Gal todėl kaimas vadinasi Pauliukiškiai.
Senuose žemėlapiuose rašoma: Pauliukiški, Pawljukischki.

Pilalė (tarmiškas pavadinimas). Piliakalnis Šiaudiniuose. Piliakalnio pavadinimas kilęs nuo žodžio „pilis”, kuri ant jo buvusi.

Joomla templates by a4joomla