Jūs esate čia: Pradžia Vyžuonų kraštas Vyžuonų krašto vietovardžiai

Smulkiau
Kategorija: Vietovardžiai

PlausaiPats žodis „plaušai“ turi labai daug reikšmių:

1. Pluoštinio augalo driekos;
2. Šiaip kokio pluošto siūlelis, skaidula;
3. Liepos, gluosnio ar karklo žievės apatinė plonai išplėšta plėša, karna lunkas;
4. Pluoštinio gaminio atsiplėšiojimai;
5. Skeveldra, atskala, atplaiša;
6. Perkeltine prasme – nerimtas, vėjavaikis, kvailas žmogus.
Nerimtai besielgiančiam žmogui sakoma - „nebūk plaušas“, „plauše, ką darai?“, plaušų botagėlis - nieko gero iš jo. Iš šitų reikšmių galima surasti ne vieną pavadinimo PLAUŠAI priežastį:
1. Todėl, kad žmonės iš balose, balutėse, Dusyno poežerėj ir prie Dusynos upelės augančių gluosnių ir karklų plėšė karnas vyžų gamybai;
2. Šiame kaime gyvenantys žmonės niekada nebuvo laisvais valstiečiais, prklausė dvarui ir šimtmečius būdami baudžiauninkais tapo nerimtais, neatsakingais, vėjavaikiškais atskalūnais;
3. Kraštovaizdis su padrikai išmėtytomis trobelėmis ir balutėmis apaugusiomis karklais panašus į pluoštinį audinį su atsiplėšiojimais, atplaišomis.

Smulkiau
Kategorija: Vietovardžiai

Pieva. Vieta prie Šventosios upės, užliejama pieva su raistu, ties kitoje pusėje esančiu Vėželių kaimu. Buvo Vyžuonų miestelio bendra gyvulių ganykla. Vasarą taip gyvuliai nuėsdavo žolę, kad matydavosi plynas (tuščias) laukas. Kadangi šalimais buvo šlapias raistas (bala), tai ši vieta vadinosi Plynabalė.

Smulkiau
Kategorija: Vietovardžiai

Tai mažas ežerėlis Vyžuonose. Šiuo metu vadinamas Saladžiaus ežeru, arba ežeras Saladis, kas visai neatitinka tikrojo vardo.
Vienam ežero gale ant kalno gyveno žmogus, vardu Prūdas. Jis buvo kunigaikščio žemių ir turtų prižiūrėtojas. Kunigaikštis čia negyveno, tik turėjo didelį dvarą ant aukšto kalno. Prūdas turėjo du sūnus: vienas buvęs labai aukštas, antrąsai- labai mažo ūgio. Šį mažesnį, dėl jo ūgio vadino Prūdeliu. Abu Prūdo sūnūs, po tėvo mirties paveldėjo jo tarnybą pas kunigaikštį pilies prižiūrėtoju, ar ūkvedžiu buvo Prūdas. Kaunigaikštis buvo labai geras šio krašto žmonėms. Jei kuriam nutikdavo kokia nelaimė, būtinai padėdavo. Visi krašto gyventojai buvo baidžauninkai, vergai pas poną. Dirbdavo jam visokius darbus. Tam, kad žinotų ką reik dirbti, abu Prūdai duodavo jiems komandas. Aukštesnysis Prūdas buvo labai žiaurus su darbininkais. Už menkiausią prasižengimą žmones bausdavo, nuplakdavo rykštėmis. Žmonės skusdavosi kunigaikščiui, tačiau po tokio skundo Prūdas dar baisesnis pasidarydavo. Priešingai, mažąsis Prūdelis buvo labai malonus darbininkams. O darbininkai, prižiūrini Prūdelio dirbdavo žymiai geriau. Todėl Prūdas labai pyko. Tuo laiku dar daug žmonių buvo pagonių tikėjimo. Šie pagonys meldėsi dievaičiams, kad Prūdą pamokytų. Kartą žvejai su Prūdeliu žvejojo ežerėlyje. Prūdas sumanė patikrinti. Nuplaukė su laiveliu prie žvejų. Pakilo vėjas ir apvertė Prūdo laivelį. Prūdelis norėjo pagelbėti broliui Prūdui. Tačiau šis pagriebęs Prūdelio ranką ir įsitraukęs į ežero gelmę. Nuo tada ežerėlis vadinamas tai Prūdu, tai Prūdeliu. (Pasakojo Pranas Levickas).

Smulkiau
Kategorija: Vietovardžiai

SiaudiniaiLEGENDA apie Šiaudinių kaimą, kurią pasakodavo vyžuoniškio Sauliaus Ruzgo senelis.

Seniai, labai seniai, kai slibinai da nebuva išmirį iš Šimanių girias atskrisdava taksai žalėdis smaguris javų pačiaumot. Rydavą viskų su šiaudais, akuotais ir šaknim kaip smakas pakulas. Vienų kartų sumyslyję, kad raikėtu javų ir žiemai prisigatavot, pasisiuva didelį, kaip dvi gryčias maišų, pilnų prikimše ir insbegėjis na piliakalne pakylą oran. Skrisdamas viršum kaimą, užkliūva užu medžių, maišas praplyšą ir šiaudai išbirėją. Šiaudai kaip geltonas sniegas užkloja laukus ir gryčias, a slibinas susipaineja maišan ir nudriba Pavarle raistan. Ankstų rytų žmones atsikėly ir išėjį laukan šaukę:
- Dabokit, dabokit! Visi laukai ir gryčias pasdarę šiaudines.
Na tą čėsa kaimas ir vadinas Šiaudiniais.
Ę Slibinų, inklimpusį raisti kaimiečiai užtvatina akmeniniais kirveliais, kurių apylinkės daug surasdava. Par ilgų laikų slibinas apauga maurais ir samanam, akis išlasę varnas ir liką tik akydabęs pilnas vandenę, jas žmones vadina Pavarlia akim. Norit vierykit, norit ne.
O senieji pasakoja, kad kitados pro pakelės kaimą keliavo didis dvarponis. Bekeliaudamas pro toje vietoje stūgstančias trobeles stebėjosi: „Šiaudiniai... Šiaudiniai!“, mat visų gryčialių stogai buvę dengti šiaudais. Tokiu būdu kaimas gavo Šiaudinių pavadinimą.

Smulkiau
Kategorija: Vietovardžiai

Pavadinimas kilęs nuo žodžio „šiekštas“ – vandenyje arba žemėse ilgai gulėjęs kelmas arba medžio gabalas.

Smulkiau
Kategorija: Vietovardžiai

SpraksiaiApie pora kilometrų į rytus nuo Vyžuonų nutolęs, šalia Lukno ežero glaudžiasi Sprakšių kaimas. Kaimo pavadinimas kildinamas nuo vabalo Sprakšio. Sprakšys aptinkamas gegužės - liepos mėnesiais. Viršus apaugęs tankiais, šilkiškais, gelsvais arba pilkšvais plaukeliais, kurie sudaro dėmėtą margą piešinį. Manoma, jog dėl šių vabalų gausos toje vietovėje, kaimas ir gavęs Sprakšių vardą, o vabalo vaizdas išdidžiai nutūpęs kaimo herbe.

Smulkiau
Kategorija: Vietovardžiai

StarkaiKiek pamena iš savo mamytės pasakojimų, Starkų kaime 1926 m. gimusi Genė Kiliūtė-Matulienė, šio kaimo pirmasis pavadinimas buvo toks, koks ir šalia tyvuliuojančio ežeriuko - Kavoliai. Po 1863 m šio kaimo gyventojai buvo išvežti į Rusiją.
Iki 1918 m. šio kaimo žemės priklausė dvarininkui Aleksandrui Meištavičiui, kuris čia negyvenęs, užėmęs rimtas pareigas Rusijoje, tarpukario Lenkijoje, nemaži jo nuopelnai vystant žemės ūkį Panevėžio krašte. Po nepriklausomybės paskelbimo Aleksandras Meištavičius pabėgo į Lenkiją. Na, o dabartiniuose Starkuose buvo nedidelis palivarkas (dvarelis), svirnas, kumetynas ir ši vietovė vadinosi Dabravalnia (kituose šaltiniuose- Dobrovolė).
Apie 1919-1921 m. Dabravalnios dvaro žemės buvo dalinamos savanoriams, kumečiams, žmonės buvo susirinkę matuojant žemę pamatė skrendant daug starkų (gandrų)- visi sušuko: „Žiūrėkit, starkai! Starkai!“. Taip kaimas gavo Starkų pavadinimą.

Smulkiau
Kategorija: Vietovardžiai

VyuonelesVyžuonėlių kaimas gerai žinomas dėl šiame kaime esančio Vyžuonėlių dvaro ir ten gyvenusios garsios dailininkės ekspresionistės Marianos Veriovkinos. Tikėtina, jog kaimas, kaip ir Vyžuonų miestelis savo pavadinimą gavo, nuo šalia tekančios upės Vyžuonos pavadinimo. Nuo seno aktyviai dvare ir aplink dvarą vykstantis gyvenimas tarsi sufleravo pavadinimą - „Mažosios Vyžuonos“, trumpiau tariant „Vyžuonėlės“.

Smulkiau
Kategorija: Vietovardžiai

ZabludavaAnuomet matininkas matavo kumečiams žemes pamiškėje. Ilgai užsibuvo, temo ir šis paklydo. Vargais negalais rado kelią namo, o grįžęs visiems pasakojo, kaip jis „zabludilsia“. Taip pamiškėje atsirado Zablūdavos kaimas.

Joomla templates by a4joomla